Pasaulis — pilnatvės šaltinis
Vaga jo gili tartum žemė
O jos pagrindinė ašis
Daug regintis žvilgsnis tylenio

Bijojau ir aš čia buvoti
Jaučiau laiko tiksintį svorį
Rytais prasimerkęs meldžiausi
Prašiau, kad tu gerbtum svajonę

Suradęs iškilusią svirtį
Miškuos savo patalą klojau
Pabandęs aš ją apkabinti
Iš skausmo vėl pykčio išmokau

Bet nerimo šypsny dar viltį mačiau —
Pulsuojančio vėjo supimo kerus
Ir vienas klaidoj pajutau
Pradėti kelionę galėjau anksčiau

Bet degančiai tikinti saulė
Man numetė burtą suprasti
Ir snaudžiančio milžino rankom
Kopiau vis aukščiau į pasaulį