Dar tais senais laikais, kai valdė šalį ponai,
Gražioj *Pilės saloj, tarp parko ąžuolų,
Prabangūs grafo rūmai švietė taip maloniai
Ir traukė visų akį savo skaistumu.

Galėjai pagalvot – gyvena ten šventieji.
Baltai aprėdyta vienintelė dukra
Zifrina našlio, ji tikra gražuolė – fėja,
Klajodavo po salą, grožio apsupta.

Turtai didžiuliai, spindinti jaunystė traukė
Garsius jaunikius iš visos visos šalies.
Atmesdavo, deja, visus ir susiraukus
Žiūrėdavo iš aukšto. Širdį kas laimės?

Saloj paskendusios vienodos, lėtos dienos,
Nauji jaunikiai, pokyliai... Įgriso tai...
Atėjo kartą laikas ir blogoms naujienoms –
Belaisviais švedų tapo jie Pilėj savoj.

Nusiminė senasis grafas, tik Zifrina
Nenulenkė galvos. Ir suruošė jinai
Didžiulę puošnią puotą. Liejasi vėl vynas...
Bajorai, priešų generolai ir vadai

Visi drauge prie vieno stalo taures kelia.
Zifrina visa švyti – dėmesio centre.
Sukaitęs nuo kvailiojimų gražus veidelis,
Patenkintas savim labai. Jau šokt gana:

– Dabar, prašau, susėst į valtis, plaukti noriu,
Gražus toks vakaras ir mėnuo danguje.
Įsakymas visiems – dar vienas mano noras, –
Jaunikiai žymūs skuba atsidurt greta.

Putotos bangos švelniai smėlio krantą laižo,
Lelijos baltos supas, spindi vandeny
Deglai, alsuojantys ugnim. Mėnulis skaisčiai
Nušviečia erdvę. Skęsta laikas nebūtin.

Atrodo, kad pasaulyje šviesus šis kelias
Ilgai taip tęsis, nesibaigs... Saldi tyla
Nutrūko. Vėlei sumaištį grafaitė kelia,
Naujausių išdaigų galva jos prikimšta:

– Brangieji mano, tam paskirsiu širdį savo,
Kuris iš dugno ežero išgriebs šukas, –
Sušuko ji ir sviedė vandenin. Pagavo
Mėnulio pilnatis švytėjimą. Užges

Negreitai deimantai, pražydę gylumoje.
Sujudo riteriai, sušoko į gelmes
Paskui viens kitą. Tik, deja,tuščiai ieškojo.
Gilus šis ežeras ir gaila taip savęs!