Žvaizdelė pri laiduos – tekėnē i pakalnė,
Adīnas smėltis barsta ont lazdīnu taka.
Sostuosio pri lėpėnės – tuoliau, kor nevalno
Rokoutėis tėms, kas nieka nepasaka.

Tik mėslis tuos - kāp šėršūnā - geltuonas:
Kon tik valiuojau, sopieriau i mėltus,
Viejaruodius sulaužiau ė sogriuoviau tėltus -
Priš līto pakavuojau senas ruonas.

To veizi i moni, kāp šou i mienesėina...
Dėivali mona, pasenės ė nušiorės,
Katras sojiedė tava jaunas dėinas,
Viel kažkuo lauk, stuoviedams be keporės!

Jau bierē paleistė, jau padkavas ont aukšto.
Je vagas kriavas – anū nebišarsi.
Kon ont siūlelė pluona besoversi,
Golies lėpėnės žuolie so padieto šaukšto.

Bet lauko dolkiem sopostīto kalno...
Žvaizdelė joukas – ana tuolėi tuolėi.
Tik nebsakīk, ka vielā, ka nevalno –
Juk vėskou lėpduom ėš neminta muolė.