Susėsiu šiandien pats su savimi.
Kai bus tylu, kalbėsime kalbėsime.
Iškelsime metus, kuriuos meni,
Ant stalo atverstus visus padėsime.

Sakai — išblėsę, jau pamiršt reikėtų,
Tarsi laiškai, beviltiškai pageltę.
Visų laikų mylėta nemylėta —
Pražilę smilkiniai nubraukia kaltę.

Tiktai be tų anų senų laikų
Nebūtų dabarties, anūkų juoko,
Neparašytum jiems savų eilių,
Nebūtų laimės pažinimo duota.

Ir nesakyk, kad tuščios grubios rankos,
Delnų vagelėse, pažvelk, kiek aukso spindi.
Surinktumei centus — jie stogą remtų,
Tiktai ne centais būname turtingi.

Bandai kitur pasukt? Bandyk, kiek nori,
Visi keliai į šiandieną atvestų.
Ji tau kaip stulpas čia nuo amžių stovi —
Akimirka likimo spąstų.

Svarstai ir kankiniesi klausimu — ar viskas?
Kam naiviai klausti, juk žinai, kad ne.
Tiktai vilties akyse žiburėliai tviska
Ir vienas jausmas — dargi ne dugne.

Matai pavasarius kaip miražus saulėtus,
Medžius, gėles, kurias sodint reikės,
Ir laiškus iki šiolei nelytėtus,
Be išdavikiškai nutrūkusios raidės.