Pri eketies radau... Tratiejė speigs.
Ėš maišėlelė – kailėnieliu tvaiks.
Nu smertė ratavuodams ė nu bada,
Parsėnešiau katītiu vėsa vada...

Aš eso baisē gers: po darba nomėi biego,
Večerė verdo, nealasavuojo.
Bet  vaksėj pati – tronka kāp so šliego:
„Kor pėningelius, - saka, - pakavuoji?!“

Gėnous, ka cėntus mon temuok.
Vo pati šauk ė garsē kriuok:
„Je būsi tuoks – be razuma ė puomietės,
Atrasi sava katėnus ėšruomītus!“

Šalts šiorpis portėn kinkas. Tīlē siedo
Ė nebarous. Tik vuožuojo: kāp bjaurē,
Ka Puondėivs mon ožtraukė tuokė bieda –
Mėnkam žmuogeliou so kėšenė kiauro.

Je būtomio aš dīks a traks
Ė nerūpietom, kon katīte laks,
Soveržtomio dėržieli pri pat gruoba –
Veizietomio statītėis naujė truoba.

Bet givuolieliu gaila. Baisē gaila!
Akelės tuokės rainas, vo auselės smailas...
Ėšsergiejau ė paugėnau katītius,
Kol pradiejė būrēs naktėmis lakstītė.

Ė tuokart buoba par pat kramė trėnk:
„So katėnās pesnuotėis bėnk!“
Po darba sobatuo - nuvargosi ė muolėna -
Moni ėš truobalės ėšpėrduolėna!

Ne maduo tēp... Kuoks baisos daba laiks!
Vo aš vės tėik – je tuoks tratietom speigs -
Nu smertė ratavuotomio katītius!..
Ė kon jūs galėt monėi padarītė?!