Klausymai ir atsakymai

Kada pradėjote rašyti? Gal prisimenate realų įvykį, įspūdį ar būseną, paskatinusią kūrybai?

Šį klausimą norėčiau suskaldyti į du klausimus, t.y. kaip aš, apskritai, pradėjau rašyti ir kada pradėjau bandyti ką nors parašyti eilėmis.

Dabar sunku patikėti, kad po karo apie 1947 metus gauti kokį sąsiuvinį ar šiaip baltą popierių ne tik penkiamečiams  kaimo vaikams, bet ir mokiniams buvo didelė problema. Tiesiog jų nebuvo. Tad galiu sakyti, kad rašyti išmokau ant medžio skiedrų. Labai patikdavo, kai tėvelis mums darydavo klumpes, tokius ,,batus“ su mediniais padais. Darydamas klumpes ne tik pasekdavo pasakų, bet ant grindų palikdavo daugybę liepos skiedrų. O, liepos medis yra ne tik minkštesnis už kitus, bet ir baltas. Kad medpadis prie kojos gerai tiktų, tekdavo padėti koją, o tėtis su peštuku apvesdavo pėdą. Gaudavosi visai gražus piešinys. Tad bandydavau ir aš ką nors ant numestos liepos skiedros nupiešti, parašyti. Pradžioje tėtis raides parodydavo, o vėliau ką nors pasižiūrėjęs į kokį laikraščio gabalėlį ir parašyti. O tada bėgdavau parodyti, ką parašiau. Taip ir visas raides beveik rašyti išmokau. Žinoma, spausdintomis raidėmis. Dar geriau buvo, kai statant naują namą, tėtis parvežė visą vežimą didelių baltų medinių skiedrų. Tada jau buvo ant ko rašyti, žinoma, jeigu tik iš tėtės pavykdavo išprašyti nors patį mažiausią cheminio pieštuko galelį.

Šeimoje iš visų septynių vaikų buvau jauniausias, tad rudenį, kai broliai ir seserys išeidavo į kitame kaime esančią mokyklą, labai nenorėjau likti vienas namuose. Iš paskos nusekdavau ir aš. Nebūdavo ką daryti ir mokytoja palikdavo klasėje. Po savaitės kitos, pamačiusi, kad visas raides jau pažįstu, o ir skaityti šiek tiek moku, leido mokytis su visais.

O pirmuosius eilėraštukus parašiau gal trečioje klasėje. Žinoma, tai buvo apie mūsų kiemo šunį, žiemą, kiškį, vilką ir pan. Vaikystėje labai patiko pasakos. Jų daug buvau išmokęs pagal tėvelio pasakojimą, kartais iš savo knygų paskaitydavo vyresnieji. Manau, kad niekas taip nelavina vaizduotės, kaip pasakos. Tad tėvai kuo dažniau jas savo vaikams turėtų skaityti, o dar geriau patys sekti.

Nežinau kaip dabar, ar reikia mokiniams mintinai mokytis eilėraščių. Anksčiau reikėdavo. Ir daug. Dažniausiai broliai ir seserys juos mokydavosi garsiai skaitydami. Argi girdint, buvo galima jų ir man neišmokti, nepajusti eilėraščių garsų bangavimo, jų ritmų ir rimų?

Kai kurias girdėtas ar perskaitytas pasakas pradžioje bandžiau ir pats sueiliuoti. Kas metai keitėsi  klasės, keitėsi skaitomos knygos, keitėsi ir kuriamų eilėraščių tematika. Parašydavau vieną kitą eilėraštuką ir labai patikusiai mergaitei. Tik blogai, kad ji juos visiems rodydavo. Tad noras daugiau rašyti ilgai nesitęsė. Tik tas noras kokią mintį, jausmą sueiliuoti visai neužgeso. Kai ką užrašydavau, o kai kas taip ir liko pamiršta. Gal ir gerai, nes jauno žmogaus, studento gyvenimas tikrai turi būti gražesnis ir įdomesnis už bet kokį eilėraštį.

Turiu prisipažinti, kad poezija padėjo ir žmoną pasirinkti. Na negalėjau atsispirti jaunai šviesiaplaukei, kuri pati gal daugiau negu dešimties poetų daugybę eilėraščių galėjo atmintinai padeklamuoti, o ir nuoširdžiai pasidžiaugdavo mano bandymais ką nors parašyti eiliuotai. Taip jau yra, kai atsiranda, kas skaito, kam tavo eilėraščiai patinka, argi gali nerašyti?    

Ir dar turėčiau pasakyti, kad mokykloje visą laiką turėjau nuostabiai gerus lietuvių kalbos mokytojus, kurie padėjo pažinti ir pamilti lietuvių literatūrą, klasiką. Atrodė, kad visi lietuvių poetai tai tokios žvaigždės, kurių kūryboje gali rasti atsakymus į visus sielos klausimus. Atrodo, kad nėra lietuvio poeto, kurio aš negerbčiau, kuo nors nenorėčiau sekti, o eilėraščiuose nerasčiau ypač ko nors gražaus, negalėčiau atskirti sovietinio laikmečio primestos prievolės, nuo tikro jausmo, talento,  tiesos.          



Daug rašote apie gimtinę, tėviškę. Ką prisimenate šioje erdvėje kaip Šviesą, kas išliko kaip gražiausia giesmė ar stipriausias įspūdis?

Gimtinės ir tėviškės vaizdiniai yra begaliniai. Kartais tragiški, sunkūs, bet dažniausiai šviesūs.

Graži mano tėviškė labai graži. Kaip ir visa žemė  prie Nemuno. Man atrodo, kad negalima augti prie Nemuno ir nebūti šiek tiek poetu.  Tie žydintys pavasariniai Nemuno šlaitai, žalios lankos, vasaros rūkais užlieta pamiškė, maži upeliukai, net dulkėtas kaimo kelias, kuklūs, bet tokie mieli namai, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydintys gėlių darželiai, kiemo uosiai, buvusios senosios liepos. Tėvelis pasakodavo, kad tarp jų šakų buvo sukalęs nedidelį stalą, suolelį ir eilėraščius rašė net seniai seniai iš Lietuvos išvykęs aušrininkas ir poetas Andrius Vištelis Višteliauskas.

Liepų jau nėra, bet aš vis dar matau jas žydinčias ir pilnas bičių. Dabar atrodo, kad nei vienos vietos negalėčiau išskirti, nei vienos negalėčiau pamiršti, ar pasakyti, kad ji man nebuvo svarbi. Tik dar svarbiau už visus medžius, už visus akmenis, už visas gėles buvo ir iki šiolei atmintyje liko ten gyvenę žmonės. Pirmiausia tėvai, kaimynai, draugai. Tėvų gyvų jau nėra, o ir dauguma kaimynų dabar jau kiti. Tik man atrodo, kad jie man viską paliko, viską atidavė ir dabar tiesiog privalau  juos ne tik išlaikyti savo atmintyje, bet ir perkelti į straipsnius, eilėraščius.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertas atskiros knygos. Vienos gal būtų šviesesnės, kitos niūresnės, vienos su laiminga pabaiga, o kitų ir užbaigti nenorėčiau, tokia ji būtų skaudi. Tik nė vienos knygos negalėčiau parašyti blogos. Tiesiog savo tėviškėje tokiai knygai nerasčiau atitinkamo personažo.

Kas yra Jūsų kūrybos adresatas? Su kokiais žmonėmis kalbate, kam skiriate savo kūrybą?

Pradžioje rašiau labai artimiems žmonėms, draugams, kuriems poezijos kalba yra artima. Vėliau kai kuriuos eilėraščius draugai pasiūlė atspausdinti laikraščiuose. Gavau gražių atsiliepimų, tai paskatino būti drąsesniam. Rašydamas eilėraščių ciklą ,, Sausio naktis“, galvojau apie mokyklas. Norėjau tuos įvykius vaizdžiau, autentiškiau perteikti jaunesnei kartai.

,,Sapnų vyšnia“ gal bus artimesnė vyresniems, kuriems daug svarbiau būtų jausmas, minčių prasmė. Žinoma, tai tam tikras noras palikti ir tam tikrą, gal mažiau žinomą, kitą savo ,,spalvą“, šiltesnį, atviresnį požiūrį į žmones, aplinką. Kai kuriais eilėraščiais norėjau padėkoti artimiems žmonėms už jų gerumą, meilę, draugiškumą, prisiminti ir net sau priminti, kiek daug grožio, gėrio esu sutikęs, gavęs, pažinęs.

Taip pat labai džiaugsiuosi, jei ir kiti, man visai nepažįstami žmonės, juose ką nors gero, gražaus sau ras. Tada jausčiausi, lyg ir juos būčiau pažinojęs, su jais bendravęs.  Poezija – širdies kalba, o nuoširdžios kalbos dabar labai trūksta. Tad iš kitos pusės, neslėpsiu, žmonėms norėjau  parašyti ką nors gražaus, tikresnio.

Man labai nepatinka, kad kai kurią mūsų žiniasklaidą užplūdo vien tik tamsios spalvos, totalus nepasitenkinimas gyvenimu, perdėtas mėgavimasis tematika, kurioje vyrauja nelaimės, nusikaltimai. Manau, kad labai blogai, jog jaunimui rodoma dalinai  tik žema, suvulgarinta meilė, o draugystė, ištikimybė, apskritai,  nuvertinta. O gyvenimas toks spalvotas, tiek daug jame visko daug. Tiek daug gražių, kūrybingų, talentingų, darbščių žmonių. Rinkos šurmulys – tai dar ne visas miestas, balagano gaudesys – tai dar ne visa muzika.            

Esate Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Lietuva gražiai ataidi Jūsų kūryboje. Kokią Lietuvą įsivaizduojate po daugelio metų gal kelių dešimtmečių?

Visą laiką buvau ir esu optimistas. Gal neatsitiktinai tiek daug rašau apie pavasarį, jaunystę. Tikiu, kad dar ir Lietuvai ateis žydintis pavasaris. Šiuo metu turime daug klampynės, o tiek mažai šviesesnių, jau pražydusių salelių. Turime didelės tėkmės, tik ji ir kai kuriuos mūsų krantus pagraužia, juos silpnina. Bet kaip ir upė, pralaužusi jai primestas užtvaras po kurio laiko sugrįžta į tikrus krantus, taip ir Lietuvoje, žmonės ras savo vietą, ras savo gyvenimus. Jauni žmonės pažins didelį ir gražų pasaulį, daug ko jame išmoks, daug ką ir į namus parveš.

Žinoma, labai norėtųsi, kad tautos, valstybės laisvė tarnautų ne tautos ir valstybės erozijai, bet jos klestėjimui, augimui, statymui. Laisvė - tai ne vien laisvė palikti savo šalį, bet ir į ją sugrįžti, joje laisvai ir protingai gyventi.        

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima kūryba?

Aš vis prisimenu labai gražų monsinjoro Alfonso Svarinsko pasakymą, kad Dievas sukūrė labai gražią žemę, bet paliko vietos ir žmogui pasireikšti, kad ji būtų dar gražesnė. Tuo pačiu padovanojo ir mažą dalelę savo kūrybinių galių. Taigi, ignoruoti kūrybinį polėkį, jokiu būdu negalima. Kūryba yra tokia įvairi. Visas žmogaus gyvenimas jos įvairios įvairiausios  pripildytas. Manau, kad kiekvieno žmogaus darbe, gyvenime yra daug vietos kūrybos. Ar žmogus statytų namą, ar rašytų knygą, straipsnį, eilėraštį, ar sodintų sodą, tapytų paveikslą, skaitytų paskaitą, vestų pamoką,  dainuotų ar griežtų kokiu muzikos instrumentu, netgi bandytų iškepti duoną, gražiai suarti lauką – visur reikia kūrybos ir visur ji yra.

Mes visi esame kūrėjai. Tik vienų ji labiau matoma, kitų mažiau, vienuose darbuose ji jautresnė, ryškesnė, o kituose - įprasta, kasdieninė. Pažinimas, kūryba – tai pagrindinės žmonijos varančiosios jėgos. Daug metų dirbau mokslinį tiriamąjį darbą, buvau projektuotoju, aukštosios mokyklos dėstytoju, netgi politiku. Visuose darbuose ir visur nebuvo įmanoma apsieti be ieškojimų, be kūrybos. Manau, kad kūryba ir yra visų darbų pagrindinis grožis, patrauklumas, sėkmės garantas.  

Kūryba, pagaliau  – tai ir didelis džiaugsmas, malonumas. Rašyti straipsnius, eilėraščius, juos matyti atspausdintus, išleistus, tai taip pat gera. Kolega Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas rašytojas Stasys Kašauskas sako, kad jam iš leidyklos parsivežti naują knygą yra toks pat džiaugsmas, lyg iš gimdymo namų parsivežti kūdikį. Ir negali nesutikti, daug džiaugsmo, daug teikia kūryba.

Kas yra Gyvenimas? Kokia vertybių skale turėtume vadovautis, kad ištartume: gyvenau prasmingai?

Tai pats sunkiausias klausimas. Žmogaus ir Dievo ar laiko vertybių skalės gali labai nesutapti.  Vieną žinau – kiekvieno žmogaus dorai pragyventas gyvenimas yra prasmingas. Mes tikrai nežinome, koks mūsų darbas bus labiausiai įvertintas, labiausiai reikalingas. Žinoma, didelis džiaugsmas ir garbė užauginti gerus vaikus, padaryti didelius darbus ar sukurti vertingus kūrinius. Kaip šioks toks inžinierius galiu pasakyti, kad nebūtinai kiekvienas laidas turi baigti šviečiančia lempa, televizoriaus ekranu ar garsiakalbiu, iš kurios sklinda muzika. Iki to šviečiančio, grojančio stebuklo dar yra dešimtys ir šimtai kilometrų tylinčių, net nematomų laidų. Taip ir žmogus, gal tik vaikaičiams ir provaikaičiams kažkur ir kažkada bus lemta nušvisti, tikrai didingo, labai svarbaus padaryti. Mes gi nesame patys iš savęs. Tautos, valstybės laike mes esame lyg tam tikri laidininkai iš praeities į ateitį.

Žinoma, džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, džiaugiuosi, kad galėjau gyventi, dirbti, sukurti šeimą ir šį bei tą padaryti, parašyti. Bet dar daugiau džiaugiuosi tais darbais, kurie galbūt bus dar reikalingesni, dar gražesni ir juos padarys mano vaikaičiai, mano artimų žmonių palikuonys.  

Kartą žiūrėjau į Zapyškio senąją paminklinę gotikinę bažnyčią prie Nemuno ir galvojau apie jos statytojus, apie tuos žmones, kurie degė plytas, jas taip išradingai dėjo vieną prie kitos, kad net dabar jos mūsų akims šviečia.  Kokį didelį ir gražų darbą jie tada dėl mūsų ir dėl būsimų kartų padarė!

Arba skaitau Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio, Kęstučio Genio, Bernardo Brazdžionio, o taip pat ir kitų tikrų poetų eilėraščius ir stebiuosi -  jie manęs nepažino ir tikrai nežinojo, kad jų kūryba man, mums bus taip artima, reikalinga.

Nemanau, kad jie rašė siekdami prasmingo gyvenimo. Jie tik labai tinkamai ir gražiai panaudojo Dievo duotą pačias didžiausias dovanas – kūrybą ir meilę žmonėms, meilę savo kraštui, Tėvynei Lietuvai.  

2007-08-28