Sunku šnekėti apie dalykus, kurie yra išties artimi, kuriuos lyg saviniesi, bijai, kad kas nenužiūrėtų ar nesumenkintų jų svarbos. Akimirka, kai nusprendi atsiverti, ko gero, yra kur kas tikresnė už tą, kurios metu išgyvenai ar suvokei kažką, ką manei būsiant neįmanoma suvokti. Dalytis savimi – štai ko bijojau nuo pat gimimo ir tik prieš keletą metų pajutau, kaip tai malonu. Imi tarsi suvokti, kad esi sesuo ne kraujo prasme, bet sielų giminystės, artumo ir pasitikėjimo prasme. Nesu vienuolė, nemanau, kad kada nors būsiu – vyriška kompanija širdžiai artima ir jauki. Esu paprasta panelė. Tokia kaip ir kitos.
Prieš tuos keletą metų buvau septyniolikos. Už lango šnarėjo medžių kalba ir klegėjo paukščiai. Diena nepranašavo lietingos nakties ar audringo vakaro, ir vis tik audra atėjo.
Sėdėjau supamojoje kėdėje, gurkšnojau vandenį ir sklaidžiau kažkokią knygiūkštę. Ne viena buvau – gretimame kambaryje naujosios klubinės muzikos klausėsi Dalia, įseserė, su kuria, nemeluosiu, sutarėme geriau, nei būtų galima tikėtis. Skyrėsi tik muzikos skoniai – dėl to ir sėdėjau atskirai.
Nežinau, kas kaltas, tyla, knyga apie jogus ir meditaciją ar tiesiog sutapimas, bet ėmiau ir pamąsčiau, kad vieną dieną neskaitysiu, nevaikščiosiu ir, paprastai tariant, atgulsiu į karstą. Prisipažinsiu, jaučiausi nejaukiai, sutrikimas vis labiau apėmė kiekvieną ląstelę, oda pašiurpo, dilgčiojo smilkiniai ir tvenkėsi ašaros. Į galvą vis ir kalė vieną ritmą: nebūsiu, nebūsiu, nebūsiu...
Keista, kai pagalvoju, kad tuo metu, kai nervinausi dėl laikinumo, kita dalis mano amžiaus vaikų laimingi žaidė kompiuterinius žaidimus ar šėlo kokiam naktiniam klube.
Bandžiau vaikyti mintis šalin, net užėjau į kambarį pas Dalią – maniau, kad garsi muzika prablaškys, padės. Deja, įvyko atvirkščiai – balsas galvoje tik stiprėjo. Suvokiau, kad reikia sėsti ir „susitarti su savimi“. Nesvarbu kaip. Tuoj pat ėmiau karštligiškai naršyti internete, ieškodama informacijos. Visi rasti patarimai, kaip įveikti šią baimę, rėmėsi arba į tikėjimą (aš nebuvau praktikuojanti jokio tikėjimo), arba į reinkarnacines idėjas – tai tik dar labiau sumaišė mano vaikišką protą, ir, parsitiesusi ant lovos, kūkčiojau gerą pusvalandį. Išsekau emociškai. Vaizdiniai aplinkui liejosi į vieną tirštą masę, kuriai puikiai tiko „beprasmybės“etiketė.
Naktį, kai tyla okupavo miegamuosius kambarius, ėmiau kiek racionaliau protauti ir ieškoti logiško problemos sprendimo būdo. Kreiptis į mamą ar artimuosius nenorėjau – supratau, kad ir jiems yra tekę iškęsti tokias mintis, iki atrandant savo tiesą, tad skaudinti ar liūdinti juos atrodė įžūlu.
Mirties priešingybė – gimimas. Būtent ši atėjusi mintis tapo raktu į išsivadavimo kelią. Mėginau tapatintis su kūdikiu. Tarsi jutau, kaip aplinkui mane pilna skysčio, esu priklausoma nuo bambagyslės, bet lengva. Deja, šis pojūtis veikiai peraugo į baimę dėl to, kad toji bambagyslė galinti užveržti man kaklą, kad galiu taip ir neišvysti pasaulio, į kurį ruošiuosi ateiti. Galų gale ėmiau gąsdintis kiekvieno judesio, kurį atlikdavo įsivaizduojama mama: o kas, jei parklups ir man kas atsitiks? Baimė su kiekviena tokia mintimi augo vis labiau, kol ėmiau tiesiog nesuvaldomai kvatoti. Po akimirkos atlėkė Dalia, neva susirūpinusi mano psichika, ir pasiūlė nakčiai valerijono. Jo aš vis tik neatsisakiau ir tuoj pat užsnūdau.
Štai apie ką bijojau prabilti – apie mirtį ir savo mintis apie ją. Bijojau dalytis savimi – savo patirtimi, suvokimu, sava tiesa. Taip ir norėtųsi nugrūsti kur giliai į kokį kamputį, saugoti, tiesa? Bet ar nemaloniau, kai juntu galinti padėti pasijausti geriau tokiam kaip ir aš, o gal dar jaunesniam? Juk daug maloniau žinoti, kad esi ne vienas, kad atsiras kas duos spyrį šiknon ir neleis gadinti gyvenimo niūriomis emocijomis, nes gyvenimas – kaip viena diena: rytą įkvėpei ir naktį iškvėpei.

Nuoširdžiai iki galo,
Tavo sesuo.