Aš jaučiu tavo veidą prie savo.

Tą naktį, kai mėnulis paslėpė saulę...
Nuo žemės, kupinos žvilgsnių smalsių.
Tą kartą kaip saulė jaučiausi...
Už tavo galingų pečių.

Rasa drėgnomis pėdomis įbėgu į kambario vidų, kad tave miegantį apkabinčiau, bet tavęs čia nėra.

Atsimenu, pasakojai mūsų istoriją... atvykęs į šitą mano iškankintą, pasaulį. GPS‘e nurodei ieškoti princesės...  Ir kai mane pamatei sėdinčią prie baro ant aukštos subraižytos medinės kėdės vienišą, pasiilgusią tavęs, kurio dar nežinojau, puolei bučiuoti kaip netekęs proto. Tik iš širdies. Kažkur laukuose ėmė žaibuoti. Nors snigo.

Su šypsena prabundu. O tada šypsena dingsta.

Visos pasakos – labai baisios. Neduok Dieve visus tuos siaubūnus – raganas, slibinus ir tuos, kurie turi tiek blogio, kurį reikia nugalėti – į Žemę...
Siaubūnų čia nėra.  Nėra kam juos nugalėti. Princesės ir princai šitame tolygiai rutiniškame pasaulyje neišgyventų. O technika genda... Mes pasiklydom.

Kiekvieną kartą prieš prabundant... Kiekvieną kartą, prieš prabundant, kai saulė su mėnuliu prasilenkia... Lyg nežinotų... Ir tik sekundei pajaustų. Kiekvieną kartą prieš prabundant... Aš jaučiu tavo veidą prie savo.