Atleisk už kiekvieną silpnumo akimirką,
Iš mano akių link tavęs išriedėjusią,
Prie kapo kas dieną po gėlę neįmerktą,
Už glėbį, atvertą visiems, kas tik šliejasi.
Išsklinda nuodais pažadai neišpildomi,
Mėšlungiu suriečia kiekvieną ląstelę.
Manai, kad aš įsauly gyvastį šildausi?
Šio pašalo niekas įveikti negali.
Ėmiausi klajot po erškėtrožių lauką,
Aistros beprotybę įrodyt kliedėdama.
Atleisk — kartais tenka ir šliaužti, ir klauptis,
Užmiršt išdidumą, drovumą ir gėdą.
Kas mato luošumą, kai siela suplyšusi?
Gal protas sutrikęs, gyvent jei nenoriu?
Kai kraujo mazgais vienas kitą pririšome,
Ką reiškia lemtingas į prarają šuolis?
Padėk. Atlaikiau vos ne dvidešimt metų
Už pievų nektarą saldesnę pagundą.
Pailso širdis, akys džiaugsmo nemato,
Atleisk, kad verkiu, kad dejuoju ir skundžiuos.
Ant mano pečių ne tik terškantys puodai,
Bet visas bėdų, reikalų arsenalas,
Ir liejasi ribos tarp balto ir juodo.
Atleisk, pasiduodu — telaukiu finalo.
Jauti, kad jau karštis sluoksniuojasi plėnimis,
Kad žaizdos ne tos, kokios gali užgyti?
Kiek galima tverti tarp kūjo ir priekalo?
Kol siela atkunta svaiginančiam skrydy.