Kaip man pasveikinti tautietį savo,
Dalyvį Sąjūdžio dienų,
Kuris vilties pavasariu alsavo,
Kai ėjom Baltijos keliu?

Dabar ten naujos — Vakarų — mašinos,
Tiktai jose jam vietos nebėra.
Galbūt dar eina, vienas Dievas žino,
Lėtu žingsniu šaltoj pakelėje.

Kaip man pasveikinti kaimyno sūnų,
Kuriam trispalvę į rankas daviau,
Sakiau, kad Lietuvą mylėti turi
Už viską žemėje karščiau?

Tik nežinau, kur jam išsiųsti laišką,
Kokiais takais nuklydo į šalis,
Kaip dovaną pažinęs vieną laisvę —
Klebenti Londono apkaustytas duris.

Matyt likimas kompaso neturi,
Arba kelius pakloja svetimi,
Kad taip dažnai į kitą pusę žiūri,
Nei tu anksčiau — svajonių akimis.

Žvelgi atgal tarsi į seną versmę,
Gal lašas džiaugsmo dar joje yra,
Kai pynėm tautai lyg vainiką garbę,
O laikas rašė — kovo 11-a diena.

Tik nerimas ir vėl  į širdį slenka,
Su juo ir nežinia — o, Lietuva! Kas bus,
Kai svetimi šalies vadovus lenkia
Išduoti atkovotus lietuviškus vardus?

Norėčiau sveikint, džiaugtis, apkabinti,
Tarsi stebuklas šviečia 23-eji,
Tik kas padės nuvyt įkyrią mintį —
Ar dar laisvi, ar tik svajot laisvi?

Kaip man pasveikinti, jei rankos liko tuščios?
Nuvyto gėlės, versmei greit išdžiūvus.
Ten, Briusely, didieji gal tik gūžčios,
Kad Vilniaus kraštas vėl be Lietuvos karūnos.