Mačiau tave –
po vilnone skara paslėpusi lūpas
plonyčiais batų padeliais brūžinai
pavasarėjantį asfalto paviršių
ir primerkus akis stebėjai,
kaip laibus savo ūsus iškėlę
per balų priverktas Vilniaus gatves
ropinėja gelsvi troleibusai,
o ilgom varveklių eilėm pasipuošę stogai
serviruoja praeiviams skaudžias ledo gniūžtes.

Tai kartojos be paliovos
lyg gero išlaikymo trumpametražinis filmas:
vos spėję nutildyt melancholišką ratų irzulį,
pro atvertas duris išleidę karštą atodūsį
bei išdainavę: „kita stotelė – Antakalnis“ –
troleibusai susiurbdavo į save nekantrių pakeleivių pulką
ir įjungę seną melodiją vėl pasileisdavo tiesiąja pirmyn.

Tik tu nepaklūsdama traukai stovėjai
berods, laukdama kito numerio –
(gal to, kuris ten nevažiuoja),
o tarp pirštų bolavo jau pažymėtas bilietas,
tas, kurį protingiausia tiesiog išmesti
ar bent jau paslėpti giliai kišenėje,
nes konduktoriams seni bilietai neberūpi.

Nedrįsau prieiti – esu nekalbus lyg Murakamis,
nors knietėjo žvėriškai šaukti:
paleisk jį, sakau gi, paleisk
ir lipk į artėjantį troleibusą – jis tavo. Galbūt.