VIII

1861 m.

Ėš tuo patėis lėzda ė Prancėškos)1 ejė –
Arkivīskops bova vėsuos Žemaitėjės,
Ož lietoviu kalbo skombontė raštėjė
Garbio, švėisio pruoto džiaugies ė kėntiejė.

Tās laikās kelelē tik par rusu miestus,
Tik ruskėniem raidiem kningas drokavuotas,
Bet žemaitiu sielas mamu žuodēs diesties,
Akmėnū tvirtībė nugalonda pruota.

Arkivīskops matė, talėnto ėšgėrda –
Nieks negal atimtė ėš lietoviu raidiu,
Anos kāp ė meilė, ēt par patė šėrdi,
Tarsi kuokėi paukštē daugėnas ė skraida.

Prancėškos Karevičius – Žemaitijos vyskupas)1


IX

1926 m.

Vo šatiškis vīskops braukė laisvės driūžė
Par žemaitiu žemė, Muosiedi ė Skouda,
Ka laikā sovietu i šokės sodožė,
Būtom nuvalītė lėngvā ė neskaudē.

Vaičiou īr paminklos katedras švėntuoriou
Išstatīts, ka baimė, īrašā iš Rašta.
Didi asmėnībė be mažiausiu spuoru,
Daug žmuoniū aplinkou, bet tuokiuos nebrasi.