Rudenį į mūsų klasę atėjo naujokas turkas. Jo vardas Hasanas. Prieš tai jis devynis metus mokėsi valstybinėje mokykloje. Hasano tėvas laiko batų parduotuvę penkiasdešimt trečiosios gatvės gale. Su mumis  naujokas bendravo iš aukšto, tarsi ne jis būtų ateivis, o mes kažkokie įsibrovėliai į svetimą teritoriją. Mokėsi jis vidutiniškai, išsiskyrė nebent matematikoje, o literatūrą garsiai apskelbė kaip niekam nereikalingą dalyką, dėl ko už akių mes jį praminėm buhalteriu. Kadangi jis nesiveržė su mumis bendrauti, tai ir mes laikėme jį nuo savęs per atsargų atstumą. Ne todėl, kad jis galėtų kažką fiziškai padaryti. Tam jis buvo per menkas: viso labo penkių pėdų ir šešių colių ūgio, liesas, bet, reikia pripažinti, labai raumeningas. Su nuostaba galėjome įvertinti šio turkelio kūną per kūno kultūros pamokas. Visi kiti buvome už jį gerokai aukštesni. Mano paties ūgis penkios pėdos ir devyni coliai. Mes vengėme jo gal dėl to, kad nežinojome tos tautos  mentaliteto, tradicijų ir temperamento, tik nujautėme, kad turkai gali būti nenuspėjami.
Taip ir gyvenome ilgą laiką – jis sau, mes sau.

Dar prieš Hasano atsiradimą kino salėse su nemažu pasisekimu buvo rodytas filmas „Transamerika“. Mes visi jį matėme, ir kažkaip vieno vakarėlio metu, padauginęs kokteilių aš  visiems leptelėjau, kad sulaukęs aštuoniolikos atliksiu lyties keitimo operaciją, nes neva per klaidą gimiau berniuku. Tą vakarą visi pasijuokėme ir istorija tuo gal ir būtų pasibaigusi, bet aš kažkodėl užsispyręs ir toliau laikiausi šios minties, todėl ilgainiui bendraklasiai patikėjo, kad ryšiuosi tokiam žingsniui. Mergaitės gan greit atšalo nuo manęs, o vaikinai ir toliau buvo su manim draugiški, nes kartu mokėmės nuo pirmos klasės, tik kartais pasišaipydavo pavadindami mane Džoana, o posakis „Džonai, kai tapsi moterimi, aš būtinai tau paskambinsiu“ tapo kone pasisveikinimu. Po kūno kultūros pamokų juokais jie bandydavo nuginti mane į mergaičių dušus, arba apsimestinai gėdijosi prie manęs nusirenginėti. Kartais išsirikiavę nuogi reikalaudavo pasakyti kurio daikčiukas man labiausiai patinka, arba prašydavo parodyti „putę“, o kai aš išsitraukdavau savo dalyką, jie neva išsigandę slėpdavosi spintelėse. Taip mes linksminomės.

Visa tai tęsėsi ir atėjus Hasanui. Patį pirmą kartą jis buvo labai nustebęs. Šokiruotas. Mačiau, kad  reaguoja  nepalankiai, netgi priešiškai. Pats jis nenusirengdavo ir dušu nesinaudojo, tik nusišluostydavo prakaitą rankšluosčiu. Kartą Džeisonas jo paklausė: „O tu nenori parodyti Džoanai savo aparatų? Nagi, drauguži, drąsiau. Matai kokie jos papai?“ ir neva įsiaudrinęs glamonėjo mano krūtinę. Visi juokėsi, o turkas paraudo iš pykčio ir išbėgo iš kambario. Juokas skambėjo dar garsiau.

Po kurio laiko, tai buvo jau pavasarį, mes nusprendėme apsilankyti Hasano tėvo batų parduotuvėje. Sumanymas gimė Džeisono smegeninėje, mums besėdint kokteilių bare. „O ką, jei mes dabar aplankytume mūsų brangųjį naujoką.“ Mintis visiems patiko, ir mes penkiese įvirtome į nedidukę krautuvę prieš pat uždarymą. Viduje buvo ir Hasanas. Mačiau, kaip jis nuraudo ir persikreipė iš pykčio. Mes entuziastingai siaubėme lentynas, dėdamiesi labai nustebinti modelių, rinkomės batus,   o Hasano tėvas šokinėjo aplink mus siūlydamas kitus dydžius, kai demonstruodavome, kad  batai spaudžia arba yra per laisvi, galiausiai Džeisonas paprašė moteriškų batų panelei Džoanai, tai yra man, senasis turkas nesuprato pokšto ir labai rimtai rengėsi parodyti moterišką avalynę, galvodamas, kad tai, ko gero, mano sesei, bet viską pabaigė Hasanas, suklikęs, kad tuoj pat nešdintumėmės  lauk, ką mes ir padarėme, nes pramoga jau buvo išsisėmusi, ir vakarą tęsėme Džeisono vasaros namelyje, kuris buvo atokiau nuo pagrindinio namo. Ten ir likome nakvoti.

Tais metais buvau susiradęs naktinį darbą, kad turėčiau pinigų savo reikmėms ir jausčiausi nepriklausomas. Tėvai tam neprieštaravo, tuo labiau, kad budėti tekdavo kas aštuntą naktį. Saugojau kažkokį angarą miesto pakrašty, į kurį atmindavau dviračiu. Pirmąją dalį nakties  praleisdavau spoksodamas į dangų, grožėdamasis žvaigždėmis ir kurdamas eiles. Paskui įslinkdavau į sargo būdelę ir užmigdavau ant kušetės.
Apie mano darbą žinojo visi draugai ir du kartus net buvo aplankę mane nešini alaus pakuotėmis.

Po apsilankymo Hasano batų krautuvėlėje praeina dvi savaitės. Šilta gegužės mėnesio naktis. Aš guliu ant žolės, pasitiesęs dekį, ir rūkau. Tolumoje girdžiu minamo dviračio pedalus. Kažkodėl iškart pagalvoju apie Hasaną. Ne, dviračių bus daugiau, ne vienas. Privažiuoja trise, ir jis sustoja prieš mane bananmedžio poza visas nuogas ir nori, kad paliesčiau jo šiaip jau pernelyg dideles grožybes. Aš kategoriškai atsisakau ir atitraukiu ranką, nors kiti du (irgi turkai, tai matyti iš jų tamsių kūnų, kurie kontrastuoja su mano balta oda) ir stumia mane tai daryti. Tada jie išpisa mane visi trys į visas skyles po vieną kartą, prieš tai, aišku, deramai įvertinę mano sudėjimą, galiausiai, kad neįžeistų mano orumo, sukiša visą toną popieriaus į išeinamąją angą, nuo kurio aš raitausi tarsi pasiutęs, ir paskubomis bet kaip aprengę palieka gulėti savo poste. Po kurio laiko aš užmiegu.