... i prijoje siano dvaro,
i prijoje siano dvaro...

      Pritilda Moniok radijušo, prein pri pustamse langa, uštrauk to vaiku itaisyto išmislo, i vėl sėdas i sava teip myliamo krėslo. Lig bijodam iš mezginiu dižutės išsijom jau kaip i bebaigiamo anukėle kojine, pusbals suskaičiuoj aks unt viorbala, bet teip i neišmezg iki gala. Ronkos, lig būtu gelažinės, svyr žemyn. Negi da šende viedrės tėmpe kiaulėm pašaro? Pasided  mezginėl į šal, išties sava darbinyks priešės unt keliu: grublėtos, išsukinėtės piorštu sonarės, i tokios didialės, graičiau būt i vyra ronks panašios.

      Sava didialėm runkialėm priglaudž tokio mažo, amže raukšlalėm išvagoto burno, i, nimaž nemirksėdam, žiūr i paveikslo unt sienos. Iš krutinės pakyl toks šiolc atodios, ka net aks užliej aciminimu ašarėla.

      — Munciuk, a matė, kok žvaigždiala tė aukštė šiteip ryškė švieč? Tigi jon — dil mūsu,  — ligi šėnde ausys da gėrdžes Kaziuka meilus žudelė...

      — Munciuk, to tiok pažiurėk, ko švarka kišenė tau atnešio! — lig daba ištar Kazimers, i iš kišenės ištrauk kvepiont kunvalijos žiedo. I juokes abuod, viens i kito žiurėdam. Juokes lig ašaru, ligi pat užsimiršima...

      Jau visės pusamžs pralake, kaip nebėra josios pače. U darbinyks buva, u rūpesčės aptekės, ka vės aplinkinė Monikė net  pavidėje. I visor kart: a tau pri namu ruošos, a tau šeštadinės un torgos, a  un kokiu vakarušku. I i fėrmo — abuod.  Klampoje lauka keliukės, ka būt arčiau:

      — Munciuk, da bišk pavarkėm, u daugiau aš tau pastatys namo: didel i gražo, net su raudon stog. Bet tau  pačė reikės išsirėnkt vieto, kor tiok to nurės.

      U Monikė šiteip nurėjes pri jūros, teip patikdava žiurėt i svečio šaly besilaidžiunčio saulė. Nesuspėje...

      Ne, šėnde Moniok da neužbaiks anūkėle kojinės. Gal ryto? Šėnde da pasidės sava krėsėl, pailsios unt keliu ištiests runkels, nuglostios vien kito išiolgė piorštu. Da pasiklausios žėniu i oru prugnoziu. Ka tiok labė neužpustytu kialale  — vaikė savaitės gal suvažiuos...