Atsilupęs stogas – liežuvis, iškištas gatvei.
Arba namo sruoga, panaši į seną skarą.
Ne, tai kerštas laikui, jo draugei vienatvei,
Kurie stogą už atvirumą dangui bara.

Bet jie nesako jam, dėl ko vėjas grubus,
Kodėl trupa kojos, kodėl akys užkaltos,
Seni sienų randai panašūs į skylėtus rūbus,
Rūsyje kniaukia katės lyg būtų kaltos.

Palėpėje, kur dangaus ir stogo takoskyra –
Vėjas laužo vėjarodes, klausia: kas eina?
Pyksta – šešėlių blankioj šviesoj neskiria,
Valdo voratinklių pilną tamsos buveinę.

Alkanas griebia viską ir kiša į burną,
Springsta lapais, dulkėmis, mindo kepurę.
Renka monetas, nuorūkas meta į urną,
Plaiksto užuolaidą tarsi suplėšytą burę.
    
Pasirėmus lazda iš namo išeina senelė.
Žvelgia į stogą, lenkiasi vėjui ir langui.
Ji rūbais puošniais ir juoda skarelė.
Ją kalbina vėjas, o ji šypsos tik dangui.