Pavasario dūmais
vėl kvėpuoju kiek tik noriu,
lipu seniausiais mūrais,
pasaulį pasikloju sau po kojų.

Jau skilusiais lapais
apklijuoju medžio šaką,
galės dabar pridengt ji pievų žolę
kartais tokią basą.

Pasėju pienę
ten, kur vakaras skambiausias,
užklojų smilgų sniegą,
kur duobė giliausia.

Ir apkabinus naują dieną
spindulius šviesos pasibalnoju,
nuvydama į tolį miegą
gyvenimui į veidą iš širdies kvatoju.