Santrauka:
Žiauru, bet emigracija net ir tai atima. Jei tikėtume pasakomis, senus tėvus vaikai veždavo į mišką.
– Ruoškis, motin, iki miško toli, rogutėlės netvirtos,
O aš tai kelionei neturiu anei noro, nei laiko.
– Aš seniai pasiruošus, neberagink, sūnau.
Ar gerai išmiegojai? Turėjai dar kuo pasistiprinti?
Apavas tvirtas? Kepurė šilta? Ir pirštinių, pirštinių tu namuose nepamiršk!
– Vėl pradedi? Baik!..
– Na, gerai, aš tylom už tave pasimelsiu. Iki miško toli, rogutėlės netvirtos.
Saugok, Dieve, dėl manęs šitaip vargstantį vaiką.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-03-01 22:28:47
Kad ir mažai poezijos, bet potekstė giliai skaudi...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-03-01 18:59:46
...skaudžiai atsimuša į metų slenkstį žodžiai...platu...
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2013-03-01 16:47:01
Įdomus pokalbio ritmas. bet pasigedau tikresnio ir stipresnio taško.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-03-01 16:01:09
motinos rūpestis ir meilė... amžinos vertybės
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-03-01 15:28:03
Motinos meilė amžina...
Anonimas
Sukurta: 2013-03-01 14:53:57
Nesupratau tai ką sūnus motiną į mišką ruošiasi išvežti, priminė tą pasaką. Patiko.