Virpteli gėlės žiedas – tai bitė dūzgioji užšoka, zvimbčioja, sukasi aplinkui. Atrodo, ima snigti žiedadulkėm. Kibios vabzdžių kojelės renka nektarą, kur ne kur švilpauja vėjas, tarytum pailsęs pavasario lietų vaikyti, gėlių ir žolynų viršūnės vis linguoja, linguoja. Ne tik jos – Kazimiero galva irgi svyruoja – rytoj atvažiuoja anūkė,  o obuolių taip jos mėgstamam pyragui nėra. Ėmė ir pasibaigė.
– Sakei, kad amžiams užteks, o dabar va sėdim tuščiom. Nė kuo pavaišint neturėsim, – piktinasi žmonai.
Ji tyso lovoje, įnirtingai gniaužydama verpalus.
– Maža ką aš sakiau, – ne aiškiaregė gi. Va ir man laikraštis žadėjo, kad vos pusvalandis per dieną, ir būsiu puiki mezgėja.
– Nu jau neberandi, ką su kuo lygint, Stasiot. Ir šiaip gana tau tarp tų siūlų maudytis, – netveria vyras.
Žmona nusibraukia tarsi aprasojusią kaktą. Atsisėda ir dabar bando mąstyti kartu su Kazimieru – galvoje vis dar šmėkščioja kilpos, viena ant kitos lipančios, viena kitą vejančios.
– Ogi va. Nueikim ir pasirinkim obuolių iš kaimynų sodo, – po akimirkos švytėdama siūlo Stasiotė.
– Nu jau, nevalia gi. Kaip tu jiems į akis pasižiūrėsi? Ne, ne... Žinai, kad negaliu taip. Ne.
– Pyragą kept nori? Nori. Obuolių reikia? Reikia. Eini ir pasiimi. Tokio kalno obuolių kaip pas juos niekas nesuvalgytų.
– Galbūt. Bet...
– Nagi pats pagalvok, Kazy, kas čia baisaus? Be to, jie gi patys mums tų obuolių atneša, o atnešę priduria, kad pasirinktume net tada, kai jų nebus, ar šiaip prie progos. Pagalvok, kaip džiaugsis anūkėlė, pyragą valgydama. Tame mieste tik visokios chemijos, girdėjau. Normalaus maisto nėra, – išpyškina moteris ir alsuodama laukia vyro pritarimo. Jo galva dar labiau linguoja į šalis, o akys vartosi. Sekundę pritaria, kitą – prieštarauja.
– Anūkėlė šypsosis, – tarsteli moteris. Jos lūpų kampučiai pakilę aukštyn, akys švelniai žvelgia į vyrą.
– Vadinasi... Sutarta. Taip. Einam obuolių, – ištaria jis su stebėtinu užtikrintumu. Visos abejonės tarsi nušienautos.
– Žiūrėk, kaip bitės žaidžia, – Stasiotė kvatodama beda pirštu pro langą. Rainosios sukasi ratu, sukasi, kol viena krypteli galvutę ir abidvi nudūzgia prie kito žiedo. Išties sninga žiedadulkėm.

Radikių ir Kriaučiūnų trobesius skiria geri trys kilometrai. Tačiau šitiek eiti? Nebent miestietis galėtų – kaimo žmogus op per ravą, tiesa, jau apžėlusį, susiaurėjusį ir beveik vietoj.
Kazimieras eina lėtai, tartum antis palei krantą rypuotų. Žmona atvirkščiai – netveria savam kaily, pūškuoja uždusdama, vėlei visa prakaituota. Tasai sūrymas įkyriai varva per nosį, per palūpį žliaugia, atrodo, iki pat žemės. Rankose dabar jau ne verpalus – maišioką gniaužo. Jos akys žėruoja tarsi dvi kibirkštys, kitaip nei Kazimiero, kurio veide vėlei gali įskaityti dvejonę, susirūpinimą. Vyras eina, po kojomis grikši akmenėliai, žolės tarp savęs čeža, ir kuo arčiau kaimynų trobos, tuo garsiau, rodosi, stūgauja vėjas lauke, tuo garsiau mintys erzeliuoja. Nieko keista, kad taip – nušienautos piktžolės visada atauga. Neretai ilgesnės, garsiau šlamančios.
– Nagi, einam, einam. Dar keli žingsniai ir kad prikrausim obuolių! – ragina Stasiotė.
Iš tiesų vos kelios akimirkos ir jų kojos mindo svetimą žemę. Atvykusieji nelieka nepastebėti – pasigirsta guvus „dvarneškos“ Amsiaus kiauksėjimas. Gerai, kad pririštas, kartu pamąsto seneliai ir traukia toliau – sodo link.
Obelys jame susodintos lanku – už jo ribų stebiasi nebent jauni medeliai. Kitaip nerastum nė vienoj kitoj sodyboj – taip jau nuo seno įprasta. Tarsi apsitveri namus, apsisaugai – aplinkui tik dyki laukai ir miškai žvėrių pilni.
Stasiotė nieko nelaukia: apžiūri, aptikrina, ant kurios obelies saldžiausi vaisiai beaugantys, ir raško vieną po kito. Vyras stebeilija į žmoną ir nesupranta:
– Ar ant žemės obuolių nebeliko, kad nuo šakų skabai?
– Gerai. Gerai sakai. Labiau panokę bus ant žemės. Taip. Tai renkam, renkam. Į naktį susivėlint su tuo pyragu nesinori, – porina žmona, jau nudūrusi žvilgsnį sau po kojom.
Vyras irgi lenkiasi prie žemės, tačiau viduje tarsi augalas įsišaknijusi mintis, kadgi šitaip nevalia, stiebiasi, kyla aukštyn, neleidžia pasiekti drybsančių raudonšonių. Jo akys bėgioja sodu, užkliūva už tolėliau likusio Amsiaus – šis dabar taip gailiai žvelgia į Kazimierą, kad vyras nebeiškenčia:
– Pasiobuoliavai jau. Užteks. Einam.
– Jau? Nu tu ir kvailioji... Ar tu žinai, kiek obuolių reikia pyragui? O jei norim, kad ir mums liktų, tai...
– Einam, einam tik, – vyras timpteli moterį.
– Sublūdai. Tikrai sublūdai, – vyras smarkiau timpteli. – Gerai jau. Einam tada. Einam. Kaži kas tau čia smegenis susuko? – klausia Stasiotė, žvelgdama į aplinkui dūzgaujančias rainąsias. Jos sukasi sukasi aplink tuos pačius žiedus.
– Duok. Panešiu. Ką jau čia su tavim, – taria vyras, tarsi negirdėjęs klausimo.
Vėjas jau visai įsismarkavęs – girdisi, kaip traška lūžtantys medžiai, gėlių stiebai. Kaip vieną po kito vėjas nuskabo, išrauna gyvavusį želmenį ir neša tolyn. Taip ir Kazimieras bando išrauti, išnaikinti, tik ne dailias žoleles, o suvešėjusias piktžoles jo viduje. Ir taip, ir anaip galvoja, svarsto, betgi neišeina jų išplėšti – vis ant širdies negera. Vis Amsiaus gailios akelės stovi. Ir taip visą kelią iki namų.

Nors vėjas smarkauja, bitės už lango vis dūzgauja. Vienas žiedas, o rainosios bent dvi. Atrodo, tos pačios kaip ryte. Tik viena jų prikibusi.
– Matai, Kazy, matai? – į jas beda pirštu Stasiotė. – Bitė prilipo. Visai arti lango. Matai?
– Mhm. Bitė. Bitė prilipo. Būtų gerai, kad tik bitė.
– Tau dar nepagerėjo? Tada bent pasakyk, kaip obuoliukas. Juk saldus? – klausia Stasiotė, triauškindama raudonšonį.
– Rūgštus tas obuoliukas. Rūgštus ir sukirmijęs.