Unkščiau devai ir žmones turėja pa sava atskirų planetų. Kaip visi žinat, kad preš daugel metų žmanių planetan pataikę kažna kaks sunkus daiktas ir sunaikina visų gyvybį. Devai ape tai sužinoja iš sava planetas prižiūrėtajų. Liepe jiem tynoj atgaivinte gyvybį.  Indave buteliokų su gyvybes undeniu ir palaide juos žmonių planetan.
Anys gerai mostelaja sparnais, nuslaide un dykas plynes. Susrada kelius kaulus, pakrapyja induotu undeniu. Stoja visa  šeimyna ir jėme žiūrėte un navatnus padarus – nei tai paukščius, nei tai žmones su sparnais. Pats seniausias žmagelis kū tai suburbėja. Ale išėja kažkas panašiai un anelų. Ataiviam bais patika gražiai skumbantis žodis. Na tas minutes teip anys savi jėme vadinte. Užu šitų seneliokui  dave ųžala gyliotį.
  Anelai išlake, a naujieji gyvintajai patrauke jieškot undene. Prėja takių vietų, kur undenia platelių kaip prisėta. Atsgėre. Valgyte unsnarėja. Mįsle suvalgyte gyliotį, ale vysai šeimynai bus maža. Kad ano neerzintų - inkiše šlapjon žemen.  
  Ataja naktis. Šeimyna susglaude krūvon, kad nubūtų šalta ir ažmyga. Megoją kol saula patekėja. Tadu, kai nubūda, vas akys neišlipe iš kaktas. Iš gilalas išauga didžiausias ųžalas. Aplink  jį sausų šakų pribirėjį. Kur tai žmanių prota kumpelį buva atlykį kaip raikia ugnį inskurt. Tai jėme trint šakaliokų un šakaliokų. Grait iš šakelių sukrove lauželį ir inkūre kų tik intrintu ugnelu. Visi šildes. Ugnela pleškėja, e dūmai stačiai un dungų ėja.
Pajaute dūmus devų planetas prižiūrėtajai. Paslaide žemen su perkūna trinksmu. Bais anys bijoja, kad da rozų žmanėm nebūt atstykus nelaime. Atlake, iš sparnų išsikrate visa kų, kas buva instrygi lakiunt ir jau ruošes  barte žmones. Ale kų čia bars – vysiškai gerai to ugnela, nars nesušals naktym. Vos tik anelai palika žemį, visas seklalas ir grudeliokai iš anelų sparnų jėme dykte ir brandynt derlių. Žmageliai iš ta prismyslę visakių patrovų. Dabartes anys ne bebūva alkani. Valge vis ažgerdami undeniu, atliekamas vis pasedami.
Pa kiek čėsa vėl anelai apslunke. Pamate takių permainų ir sumįsle da kai kų. Sugryža sava planetan ir pririnka visakių medžių seklalių. Naktį, kai žmones megoja apsėja visų žemį medžiais. Atsbūdus žmanėm lūpas atvėpa – kur akys ažmate ven miškai. Nu ir turėja tadu anys darba. Vis dare pynelas sava seklalių sejymui. Beversdami medžius – trabelas pasistate.
Viskas but gerai. Tūri kur gyvint, ugnį tūri, seklalių viralui ir gi yr. Artėja žiema. Anelai susrupena – žmones pliki. Tai patykom naktį gyvių miškuosna prilaide.
Da gerai neprašvitus žaltys atašliauže pre lauželia pasišildyte. Ui, kaip rėke žmones iš baimes. Ale daug nelaukus žvėrys, žvėreliai pradėja lyst iš miška tunkmes. Žmones juos šakaliais ir akmenym apmėte. Ne visi pabėga – lika nukautų. Ir čionoj žmones vigadų sumįsle. Skūras nulupe, mesas paragava. Skūras pre lauželia išdžiavina ir un savį apsvinioja.  A mėsa, par arti pre ugnes padėta, apskruda. Patyka ana jiem. Visakas pavyka teip, kaip anelai narėja. Šyptelaja ir nuskryda. Nebėr kų jiem šyčia veikte.
Da ilgų tarpų žmones ugnelas un kalnalių kūrena dėkodami anelam. A žaltį, saulų, menulį laike sava dieviškam būtybem. Vis tikėja, kad tai jų darbas buva aprupinte maistu, būstu ir apsvilkimu. A ažgirdį perkūnų susigūždava, mat bijoja, kad tik neatlaktų už kų nibūt bartes anelai. A aš mįsliu, kad pirmieji žmones inskūre kur tai pre Zarasų. Ar tik nebus Stalmūžes ųžalas iš tas žmagelia aždirbtas gyliotes.