1921 m.

Vaškė Petra sūnos irgi vardo Petris
Bova linkės ronkuom statulas sokortė,
Parversmu nekėntės, so daiktās par peti,
Traukė i Euruopa, nepabūgės skorda.

Muokies iš italu menėšku pluonībiu,
Daug gražiū bažnīčiu, vuos gali sojimtė –
Andžela skulptūruom kāp medo apkėbės,
Vėn iš pruota varė dėdingiausės mintis.

Verties kāp begalis, nebėjuojė nieka,
Netausuojė ronku, dėrba kas pakliovė –
Tēp peklas praējė, sava tiksla siekė,
Teisies viel i švėisa ožsėiniu lietovē.

Esam mes galingė ne tik ronku jiego,
Žmuogo jog išaukštėn mintis ė svajuonės –
Ons rīžtingā ejė, rėstelė nebiega,
Nelėnkies novargės obagou nē puonou.

Ka jau apsėprāta ožjūrin pakliovės,
Notarė paminklus vaškinius sokortė –
Savuōjė pasaulė oždara slieptovė
Atskleidė pasauliou menėškiausēs bortās.

Dešimtis gražiausiu, trīkštontiū gīvībė –,
Ruoduos po sekundės jims jodietė vėsas.
Paruodū skulptūras dīga tarsi grībā –
Lai ateljė žmuonis talėnto žaviesės.