Sugrįžus sovietams i įkūrus ,,Karolio Požėlos vardo“ kolūkį, su kraujuojančia širdimi i ašaromis akyse kaimiečiai, per prievartą, kur dingsi, negi ,,Siberijon“ važiuosi, suginė savo gyvulius (karves, veršiukus, po vieną karvytę leido pasilikti), suvarė arklius į bendrą tvartą, sunešė padargus, pakinktus į  Karosynę, šeimininkai buvo ištremti, tai kolchozo centrą padarė,
Tėvas pasakojo, kad pradžioje kolchozo buvo teip:
Veža kiekvienas ūkininkas savo rugius į bendrą klojimą i iškrovęs pėdus, išėjęs laukan šakų prisilaužo i skersai perdengia (mietką padaro), kad žinotų, kurie jo javai, kai reikės paskui atsiimti, vokietis rusus vis tiek atgal sugrąžys. Galvijus, arklius, kiekvienas pažinojo, tai stengės juos pamylėti, kuom nors geriau pašerti.
Sunkūs buvo laikai, mamikė eidavo rugių kult, tai apsiauna tėvo batus guminius, aulai ilgi, platūs, grįždama, į batus grūdų prisipila ir parsineša, tik bijojo, kad brigadininko nesusitik, o tai liepdavo nusiauti ir iškratyti viską, kas už aulo pribyrėjo. Daba duona, jau poros dienų ir neskani, tuoj parduotuvėn i naują perkam.
Sumaldavo, ką parsinešė, da bulvių virtų įmaišydavo i kepdavo duoną. Mes laukdavom, kada duoną keps, tada raugainių kleckų išvirdavo. Gardumėlis buvo, paima iš duonkubilio porą saujų tešlos, dar pikliavotų miltų įdeda, išminko i tampo tokius byniukus į verdantį vandenį, tada išvirus da isnaujos įdeda. ,,Įsnauja“ - kaulės taukai išminkyti su prieskoniais į pilvaplėvę suvynioti ir parūkyti. Atpjauna gabalą, skauradoj pačirškina, da svogūnų galvą įpjausto i drusko įberia (vadydavom ,,šeško myžaliuku“, nes kvapas savotiškas buvo) i užpila kleckus, o jeigu da pieno stiklinė, a maslionkų, apsiėdimas. Prasta, buvo ne vien tik žmonėms, striuka su pašarais i gyvuliams.
Da i daba pamenu, kai buvo badmetis, tai nešėm iš namų ką nutvėrę i šėrėm mūsų arklius Bėrį ir Sartį, kad nenumirtų iš bado, nes pirma žiūrėjo karves, o tik paskui arklius. Važiavo miškan, genėjo eglių šakas i sutraiškę šėrė arklius. Da tiem, su kuriais karvėm šieną vežė, tai  numesdavo vežikai po pleką. Stengdavosi, kiekvienas savo arklius pasiimti darbams, tai tuos i prižiūrėdavo, o tie kurie likdavo, beveik nieko negaudavo. Gerai pamenu, buvo tai šešiasdešimt pirmi ar antri metai, mamikė tada Karosynėje šėrė veršius, o mes jai padėdavom. Privarydavom rankine pompa vandens į kubilus, o paskui viedrais nešdavom veršius girdyti, o jų buvo du tvartai. Palikt nakčiai vandens negalima, nes užšals, tvatas iš klojimo perdarytas buvo, tai žiemą šalta jame. Duodavo veršiukam i miltų, tai i tarbikes prisipilam i nunešam savo arkliukams, tai i išgelbėjom nuo mirties. Paskui vėl tarbikes prisipilam i namo, i te gyvuliukai tvarte laukė. Arklius todėl prižiūrėdavom,  kai reikdavo namo lesdavo pasiimti savaitgaliais.

Mūsų , Bėris ir Sartis buvo sunkiųjų arklių veislės, tai, kai pasileisdavo zovada, žemė dunda, o silos turėjo:
- Prikrauna tvarte mėšlo da šudlenteres pakelia aukštyn i dar primeta su kaupu, tai kalnas pasidaro didžiausias, tėvas tik sukomanduoja:
- Bėri, Sarti abudu sykium. Na abudu, einam, einam.
Plėškės tik įsitempia, kaklinyko lenciūgai dyselį tik žvangina, tėvas vadeles ant savis i vežimas, kaip uoga, nė ką žiūrėt, tik fit i ištrauktas į kiemą. Kieme tik nusižvengia, atrodo džiaugiasi, kad pavyko, o tada tai jau laikyk, tik keliukan ir pūdyman, kur bus rugiai sėjami. Mes su broliu einame kebenėkus pasiėmę vežimo iškraut. Vienas iš vienos vežimo pusės, kitas iš kitos skubinamės katras pirmas. Pirma sunkiausia, nes nepasiekiam gerai virš vežimo, paskui tėvas šūdlenteres ištraukia, tada jau lengviau, kaip mat i iškrauta i vežime nieko nė. Tada vienas, kuris pirmesnis tuoj už vadelių i vežiman, apsukęs ratą privažiuojam prie vienos šūdlenteres, paskui prie kitos, greitai susimetam dugnan vežimo, i zovada, kiek arkliai įkabina namo, o vyrai, talkon pasamdyti pyksta:
- Nu baibokai, jau grįžot, mes nespėjom nė po suktinę sutraukti, o apie ,,bizą nė ką i mislyt. Bizas, tai toks kortų žaidimas. Raukydamiesi sudaro kortas ir į kelnių kišenę, per kitą pertrauką pabaigs.
Tėvas, matydamas, kad vyrai nori da atsipūsti sukostija ir mamikė tuoj iš kamaros su bliūdu prisistato. Te duona, skilandis, lašiniai platumo su lig plaštaka, agurkų pjaustytų, svogūnų prikrauta, na žinoma i pusbonkiukas ,,vaistų“ silai atgauti. ,,Brakalo“ kaip tetulelis  vadino. Tetulelis, tai mamikės sesers vyras, brolis jaunėlis, mažas būdamas, jį taip praminė, prigijo, tai mes taip toliau ir vadinome.
Vyrų ilgai raginti nereika, tėvas tuoj klebonišką ratu paleidžia i nė ką laukt tuoj pusbonkiukas tuščias. Daba vyrai silų įgavę tvartan tai šakės tik braška, tik braška, skubinasi greičiau vėl vežimą primesti, bet nieko nepadarysi mėšlą kuopt tai ne zacirką srėbt, kaktos tuoj garuoja, matyt ,,vaistai“ prakaituoja. Tada vyrai laukan, susisuka suktines i pradeda pasakoti, anekdotus, ar šiaip kokius juokus. Tetulelis visų priekyje, tuoj nematuškom mainynių eit. Įsideda kokį daigtą, kas po ranka papuola, saujon, a ta sauja, gal kaip gelda, silą turėjo nežmonišką, budavo reikia namo budinką pakelt, kad kaiščius ištraukti, tai jis vienas tik už kampo pasiima, veidas visas raudonas, kaip gaidžio skiauterė pasidaro, per kaklą gysla, kaip kilbasa tik išpamsta, budinkas tik trekš, trkšt, kampas i pakeltas.  Meistras tik spėja kaiščius ištraukinėt.
Tai gi saujoj, kažkas paslėpta i kalbina vyrus ant ko nors mainyt, išsimainius tie žiūri, o te vištos padėlinis kiaušinis(mamikė visada vieną išpūstą(dyką) kiaušinį gūžtoje palikdavo, kad vištas apgauti.  Matyt, eidamas  iš tvarto gūžtas apžiūrėjo, tada vis juokdavosi kad gerai pavyko:
- Na tas ,,Brakalas“ ir vėl išdūrė i vėl šposą iškrėtė, negali jis be jų.
Tas sėdi ant tvoros karčių ir supasi, tik staiga kartis triokšt, ,,Brakalas“ burokų lysvėn keberiokit i vė visiems juokas, kad tik kelnių neprimyšt.
Mes su broliu, kol vyrai ilsisi, tvartan i vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos davai mėžti, atrodo, kai vyrai dirba tai teip lengva jiems, o mes iš kurios vietos besmeigtume visas tvartas keliasi, šiaudai ilgi, gyvulių gerai suminti, tuoj pavargstam, bet jau vėl vyrai grįžta i tenka jiems vietą užleisti. Stebimės, kad vyrai iš kur paima iš te jiems kabinasi, tėvas ir sako:
- Matot, vaikai i mėšlą riekia žinoti kaip mėžti, čia vien sila nieko nepadarysi, na labai aukštų mokslų nereikia, bet praktika būtina, paūgėsit i jūs priprasit.