Anksčiau tikrai mylėdavau šeštadienio rytus, nes dėl nesuprantamos priežasties mane aplankydavo keista ramybė. Maratonas „Pirmadienis-Ketvirtadienis“ visada išsunkia paskutinį džiaugsmo lašą. Penktadienis pasižymi bjauriu nuovargiu ir karštligišku noru kažką nuveikti. Tik nusivilkęs striukę jau mąstydavau, kurgi nulėkti, kol ši brangiausia savaitės diena dar nesibaigė arba, dar blogiau, skaičiuodavau centus ir jau džiaugdavausi savo kepenų gadinimu. O jeigu kas suabejodavo, ar verta trenktis į miestą ir išgerti, tereikėdavo su nuostaba kilstelti antakius ir lyg maldą sušnibždėti: "Juk Penktadienis..." Šis argumentas darydavo stebuklus, nors toks čia ir argumentas – greičiau jau beveik prietaringas žmonių troškimas nepaleisti penktadienio vėjais. O juk visa šita hiperbolizacija visus nuvedė tik prie tuštokos piniginės ir pamąstymų, kad kitas penktadienis bus geresnis. Penktadienis visada buvo ir bus rytinės laidos pardavėjas, parduodantis iliuzijas su 555-iomis funkcijomis tik už 90,99. Gal dėl to aš ir mylėdavau šeštadienio rytus, nes jie neturi penktadienio apgaulingos prigimties. Šeštadienis – atviras ir tiesus lyg smūgis į nosį arba Eliza. Šeštadienį gyvenimą matai iki skausmo ryškiai – ir nei alkoholis, nei menkos viltys ar iliuzijos nebando dažyti purvo rožine spalva. Bet prieš realybės smūgį laikas trumpam stabteldavo ir trumpą akimirką aš būdavau tobulas ir ramus Visatos centras, sumautas Zen meistras nušvitimo minutę...

  Šis šeštadienio rytas nepasižymėjo tokiais stebuklais kaip ir bet koks rytas paskutinius porą metų. Bjauriausia, kai nebegali tiksliai atsiminti, kada ir kur pameti savo mažą asmeninį stebuklą. Faktas, kad rytinis stebuklas dingo ir aš galėjau rautis plaukus ar šokti lietaus šokį ant daugiabučio stogo – niekas nuo to nepasikeis. Ko aš tik nebandžiau: nuo smilkalų lazdelių iki pseudomokslo pagalbos... Knygų rezultatas taip ir liko be jokio rezultato. Gal dėl to, kad neberėkčiau ant hipių parduodančių magiškus kristalus ir nerašyčiau piktų laiškų garsiems ir gerbiamiems autoriams, likimo raštinės biurokratas atsiuntė man Elizą. Nesupraskit manęs klaidingai, mieli skaitytojai, Eliza liko atvira ir tiesi, bet negalėjo atstoti mano stebuklo. O po kurio laiko visas jos atvirumas ėmė lįsti man per gerklę, o apie ramybę išvis galima buvo pamiršti. Dabar išsiaiškinkim dar porą dalykų: jeigu jums nepatinka, kad tekste kreipiamasi į skaitytojus, galite savo nepasitenkinimą susikišt į****. Taip, ši istorija turi autobiografinių motyvų, bet neprašykite manęs Elizos telefono numerio, nuotraukų ar adreso. Jūsų teisė bandyti atskirti realybę nuo fikcijos. Mano nuomone, kiekviena istorija yra šiek tiek autobiografinė, netgi rašant apie rožinius drakonus, Smitus, Petrauskus ir mūšį ugniniais kardais Šeduvos centre. Bet grįžkime prie Elizos, kuri, dėkui Dievui, miega ir net neįtaria apie šitą literatūrinį sąmokslą. Eliza galėtų būti mano mūza, bet, deja, dažniau vaidina labai nemalonią vieno asmens komisiją. Ji dar nedrįso su raudonu flomasteriu braukyti mano rašliavų ir linguoti galvos, bet taip yra, tik todėl, kad mane tada ištiktų labai ankstyvas infarktas. Ji tai puikiai žino ir bent jau bando susilaikyti bent jau vien dėl laidojimo paslaugų kainos. Nereikia visko suprasti neteisingai, aš sugebu priimti tą auksinę kritiką, tik ne iš jos. Bet ji vis tiek sugeba pateikti man savo mintis apie visus ir viską. Dažniausiai iš ryto gal dėl to aš ir pasislepiu vonioj apie trečią ryto. Ir jeigu kas klausia, rėkiu, kad negalima pradėt maudytis per anksti. Gerai, kad Eliza turi ir kitų darbų – ne vien grūsti niūrias tiesas į mano surūdijusią smegeninę. Nors reikia pripažinti, kartais ji uždega mane prisėsti prie klaviatūros ar bent retkarčiais patikėti, kad šeštadienio rytais matysiu ne vien purvą ir mėšlą. Vilčiai nereikia nieko – tik vilties, sakė toks matematikos studentas, buvęs egzistencializmo tobulajame lygyje, kad studijuotų filosofiją ir buvęs tik vienoje filosofijos paskaitoje ir dar iškart suabejojęs moteriškos lyties profesorės galimybėmis dėstyti. Nors abejoju, ar genitalijose ta filosofija...

  Grįžkime prie Elizos. Ji tikrai sugeba paskleisti savo kerus, kad aš vėl pasijusčiau gyvu. Deja, paskutiniu metu ji atsisako kerėti geriems tikslams ir vos susitikus virtuvėje prie rytinės kavos ar vakarinio alaus iškart gaunu piktų ugnies kamuolių į nosį. Na, įsivaizduokit tokį pokalbį:
– Egoiste, ieškok darbo! Tu tiesiog geri kitų žmonių kraują ir sėdi visiems "ant kišenių", po velniais!
– O ką manai, aš čia veikiu? Tu bent žinai, kiek laiškų išsiunčiau?
– Man neįdomu kiek, jeigu nėra rezultatų.
– Kaip nėra, po vėlinais? Taigi neseniai važiavau į viešbutį dėl darbo pokalbiui. Negi mano kaltė, kad tas asilas bosas neskambina?
– Tu šnekėjai su juo – tai spėk iš trijų kartų!

  Ką daryti po tokių kalbų – eit miegoti ar parūkyti? Na rimtai, kokios alternatyvos? Belieka į lubas žiūrėt ir dar labiau kankintis? Tik spėji užmigt, vėl ji grįžta ir rėkia į ausį  su įvairias kaltinimais, kad nieko nerašau, prastai rašau, per daug rūkau – ir taip be galo. Buvau pas plaučių gydytoją ir jis man irgi minėjo mesti rūkyti, bet koks iš jo gydytojas, jeigu jis to nesako visiems. O jeigu jau žala padaryta, metęs irgi žalos neatitaisysi. Pažįstu vieną močiutę, kuri per dieną surūko tris pakelius, mano skaičiavimu, ir vis dar iš proto kraustosi. Taigi, ilgas gyvenimas nepriklauso nuo nikotino trūkumo. Paminėsiu, kad legendinė rūkanti močiutė yra reali persona ir – ne fantazijos vaisius. Kodėl šiuolaikinės moterys taip nusistačiusios prieš rūkymą? Viena mergina man sakė: nors vyrukas ir pusdievis būtų, bet jeigu rūko, niekada su ja nebus kartu. Matyt, ji ieško vaikino kokioje nors sveikuolių draugijoje arba visi apsimeta, kad nerūko prie šios sveikuolių dievaitės.

  Grįžkime prie Elizos. Ji nors ir zyzia apie mane ir cigaretes, bet bent jau neina prie tokių ekstremalumų. Mane išvis erzina toks keistas kategoriškumas. Negali teisti žmogaus pagal jo blogus įpročius.  Toks procesas – blogiausias iš visų blogų įpročių. Mielas skaitytojau, skaitai ir nesupratai tu nieko, ar ne? Tavo bėdos, tačiau čia ne straipsnis bulvariniame laikraštyje – krutink smegenis ir neprikišinėk man, kad nevystau vienos minties! Nori ryškios vienos temos kaip lietuvių liaudies pasakoje? Tebūnie taip, pašnekėkime apie klasikinį laimės ieškojimą – geriausią pasakų temą. Eliza dažnai mane apmėto tokiais dalykais kaip:
– Tu tiesiog nenori būti laimingas. Dėl to ir kiurksai šitoje skylėje nieko neveikdamas. Baigi iššvaistyti tau duotą potencialą ir, atrodo, tau tai patinka.
– Koks dar potencialas?! Aš neturiu jokių talentų ir tu tiesiog spjaudai rūgštį ant mano rašliavos!
– Nebūk toks apsėstas su ta rašliava! Tu būtum puikus gitaristas, bet aš negaliu tavęs priversti įsigyti nors supuvusios akustinės gitaros.
– IŠ KUR TAU ŽINOT, AR AŠ GERAS GITARISTAS? AŠ GYVENIME NEGROJAU JOKIU STYGINIU INSTRUMENTU!
– Tu turi absoliučią klausą, nors dažniausiai sugebi negirdėti, ką aš tau rėkiu nuo ryto iki vakaro. Be to, tavo muzikos mokytojas irgi minėjo, kad tu turi absoliučią klausą.
– Mokytojas iš Radviliškio... Pažymiu, gyvenantis Radviliškyje, mieste, kuriame neįmanoma nepradėti gerti. Tas miestas tiesiog siurbia pozityvią energiją – dėl to ten greit ir nebeliks gyventojų. Tu manai, tas muzikos mokytojas negirdėjo, ką norėjo girdėti?
– TU VISADA VISKĄ SUSIEJI SU ALKOHOLIU!

  Manau tolimesnę pokalbio, o gal riksmo eigą gana lengva įsivaizduoti. Galbūt aš turiu gana stiprią alkoholinę asociaciją, galbūt man patinka galvoti, kad visas pasaulis yra girtas, o ne išprotėjęs. Gal tai kai kuriems valančiukams sukuria siaubo įspūdį. Jų teisė piktintis mano siejimu visko ir visų – ir tegu kas antras žodis tekste bus „alus“! Laimė, gana sudėtingas koncertas (atleiskit už neaiškų kelintą minties šuolį): žmogus juk neturi jokios nuomonės apie laimę, kaip ir aš neturiu jokių rimtų žinių apie styginius instrumentus. Kodėl muzikos pamokose nė velnio neišmokstam ir pažymys lieka apie 9,4 nors tu ką. Nors vieną kartą turiu nusivilti švietimo sistema...

  Grįžtant prie Elizos: ji šiandien per ilgai miega ir man darosi baisu laukiant naujų pasiūlymų, kaltinimų ir komplimentų. Tas mūsų beprotiškas ir beprasmis žodžių tango baigia išvesti mane iš proto.

Dėl to ir telieka tik rūkyti, nervintis ir pilti alų į tuščią skrandį. Bet tai vis geriau negu perspektyva, kad tavo širdis surambės ir taps pilka bei žiauri lyg pats nelemtas Radviliškis. Žmonės porą dešimtmečių pragyvenę Vilniuje vis dar žegnojasi išgirdę šio miesto pavadinimą. Jeigu jūs mylite Radviliškį, nepykite: man irgi patinka etnografiniai šio miesto kioskeliai su šiltu alumi ir pardavėjomis, kurioms tetrūksta tramdomųjų marškinių. O kur dar „Norfa“, Basanavičiaus gatvė ir benamiai šunys iš pragaro...  Eliza teisi – išvykus į užsienį visada traukia namo, kad ir kur tie namai būtų. Aš visiškai rimtai manau, kad jeigu koks miestas ir prasmegs skradžiai žemėn, tai šis. Miestas, statytas ant kapinių ir pelkių, negali sulaukti kitokio galo...

  Švelnūs žingsniai lyg katės sėlinančios per laukus link nieko neįtarančio žvirblio, šiuo atveju – juodo radviliškietiško žvirblio. Ji niekada neprisėlins visiškai neišgirsta, nepajusta ir nepastebėta: su mano akiniais, absoliučia klausa ir 35-u antgamtišku pojūčiu nepajuokausi. Dar spėju išjungti ekraną ir nuslėpti ne visai ditirambišką tekstą apie Elizą. Jos balsas skamba kaip visada pilnas ironijos ir susirūpinimo su ledu:
– Dar vienas egzempliorius grafomanijos muziejui? Ar gal šis tas geresnio?
– Tegu sprendžia tie, kurie ir taip viską žino...
– Kaip manai, ar tekstas užtenkamai geras, kad kas nors pamiltų autorių?
– Jeigu labai nemėgsti Radviliškio ir filosofų, studijuojančių matematiką, mylėsi mane iki karsto lentos.
– Manau, šiauliečiai gali patekti į šią kategoriją. Bet jeigu tu niekada neišgarsėsi ir visą gyvenimą stumsi laiką ieškodamas darbo ir rūkydamas LM? Kas tada, mielas negarsus žvirbli?
– Tada žinosiu, kad niekas nerašė taip kaip aš, ir tegu net nebando apie tai galvoti.
– Įdomiau būtų sužinoti, kas bus, jei tu  mane paliksi ir aš negalėsiu parašyti nė žodžio apie lavos ežerus ir girtuoklystę....
– Tada tau bus taip negera, kad nusipirksi gitarą, susirasi darbą ir visą gyvenimą manęs ilgėsiesi.
– Dar pasakyk, dainuosiu „Sudie Eliza“ pritardamas sau ta gitara...
– Išdrįsk nors pašvilpauti ką nors panašaus į tą gabalą ir aš tau išlupsiu kepenis.
– Viską, bet tik ne kepenis! O jeigu rimtai, aš juk negaliu gyventi nei su tavim, nei bei tavęs.
– Žinau, bet tai mano kaltė – aš visada išsirenku tuos, kurių niekas nevertina. O blogiausia, kad jie nevertina savęs.
– Aš įvertinčiau savo naują šedevrą penkiomis taurelėmis – geriau ir būti negali.
– Nauji talentai ir taurelės: iš pradžių Vincentas, dabar tu... O aš vis dar nieko nepasimokiau...
– Visi yra pasmerkti kartoti tų pačių klaidų.
– O kaip užbaigsi penkių taurelių istoriją? Kodėl būtent penkių taurelių, jeigu šiandien dietoje tik alus?
– Kas gi vertina meną alaus skardinėmis? Tai būtų per daug vulgaru netgi man...
– O PABAIGA, žvirbli?
– Kontempliuoju variantus. Pirma mintis buvo, kadangi kūrinys vadinasi „Nepabėgsi nuo Elizos“, kad  mano veikėjas būtų tas, kuris per daug mąsto apie savaitės dienų reikšmę. Dar neapsisprendžiau dėl vardo... Gal Tomas Žvirblis palieka Elizą ir po kažkiek metų sužino, kad ji tapo turtinga meno kritike, rašytoja, roko žvaigžde, matadore, krokodilų gaudytoja, o jis dirba kasininku kioske Radviliškyje.
– Per daug niūru, nors man nepatinka pavadinimas... „Nepabėgsi nuo grafomano“ – daug smagesnis pavadinimas.
– Bet su krokodilų gaudytoja jau per daug absurdiška ar ne?
– Sunku pasakyti. Jeigu ji būtų įvaldžiusi visas profesijas vienu metu... Žinau, ką pasakysi. Munčkinizmas, bet man patiktų.
– Kitas variantas – Eliza tiesiog išgaruoja ir Tomas Žvirblis...
– Supranta, kad čia haliucinacija, sukelta jo paties išrastų narkotikų arba alaus ir alkio pasekmė. Visi šito tikisi kaip saulėlydžio.
– Hmm, darausi nuspėjamas kaip „San Francisko raganų“ kartojimas.
– Patikėk, su tavim daug blogiau nei su raganom, nors žmonės, kurie rašė scenarijų šitam serialui, labai patobulėjo. Jiems prireikė beveik dešimtmečio, bet vis tiek ...
– Gal turi kokių pasiūlymų?
– Eliza ir Tomas Žvirblis klausosi muzikos, rūko cigaretes ir nueina parsinešti alaus, gal netgi užsuka pavalgyti. Taip pasiliksi vietos prastiems tęsiniams.
– Žvirblis užmuša Elizą su keptuve?
– Be dramos – paprasčiau bus geriau.
– Gerai, jie pasilieka kartu ir niekas nesikeičia, bet Žvirblis randa ramybę, o Eliza uždirba pinigus erzindama jaučius arenoje. Pirmoji matadorė, labai feministiška, duos man pliusų iš merginų prie kompiuterių.
– Reiktų patikrinti faktus Vikipedijoje dėl moters matadorės.
– Tingiu, niekas nesitiki iš manęs tokių pastangų. Dar galiu pridėti ką nors apie sėkmę muzikos industrijoje ir apie garsų aktorių, bandantį atimti Elizą iš Žvirblio.
– Tas aktorius vaidino vilkolakį filme ar seriale?
– Ne, jis vaidino paprastą vyruką, dirbantį sąvartyne!
– Na gerai, tebūnie sąvartyne... Redaguosi ar tiesiog mesi pirmą manuskriptą kaip papuola?
– Mano redaktorius pakraups ir iškvies sanitarus, bet tegul redaguoja...
– Gerai, tebūnie taip: ji – krokodilų gaudytoja, aktorė ir dizainerė. O visa kita – daugmaž kaip šnekėjome. Žvirblis dirba kioske, bet ne Radviliškyje, o užsienyje: nieko neuždirba ir nekenčia Elizos dėl jos sėkmės darbe.
– Senas konfliktas bus gerai...
– Tai einam alaus ar parūkyti iš pradžių?
– MUZIKOS!

  Džiazas užpildė tylą ir aš tegalėjau džiaugtis, kad vis dar turiu ją ir nedirbu kioske Radviliškyje, o ji neišėjo pas kokį aktorių, vaidinantį vilkšunį. Mums vis dar sekasi: vaistas ir nuodas vis dar kartu iki galo. Mano mūza, mano nekenčiamas miestas ir alkoholinė asociacija niekada niekur nedings.  O visiems, kuriems tai nepatinka: TYLĖT, VALANČIUK!