Santrauka:
Joniške šniakta
Pavasaria ors kvep jau žibuoklom,
beržai išlaide pumpurus žalius.
Virš juoda arimą čiren vieversiuks,
sava giesmialą tėviškei skir.
Bėg vė į tolį upiala vingiuota –
ladai ištirpa Žiemgalos žemėj.
Išdrožiau Vaidilą su žalčia karūna,
kad užderėtų žemkenčia grūds.
Kad tas kelalis namo parviastu:
pro kaima sodybas, kryžių, kapels...
Motinos akys švieč kaip liepsnialos,
ant slanksčia sutink
–
už ją vė išlydž...
Medis
2013-02-24 09:54:53
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Raistinė
Sukurta: 2013-02-27 17:57:36
ant to slanksčio ir aš pasgrožėjau :)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2013-02-25 00:20:34
Išdrožiau Vaidilą su žalčia karūna ir ne tik... jautri atmintis - užbėgau pasižiūrėti, o kuo gi gyvena draugai?
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-24 11:34:24
Mielas, ypač trečias posm.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2013-02-24 11:29:23
Žavus ir jautrus. A tarme liejas vis laisviau.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-02-24 10:45:26
labai mielas eiliukas, pavasariu kvepia...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-24 10:28:58
Daug tas slankstis pasaka, svarbiaus, ka girdem...
Nuoširdūs žodžiai.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-02-24 10:13:33
Grait i veversiuka sulauksim... ;)
Nostalgiškai pakalbėta.