Vasario 23 d.
Nėra, kaip jau spėjau suprasti, tarp mūsų to dvasinio ryšio. O gal ir yra, tačiau nei vienas, nei antras žodžiais to neišreiškiam. Žiūriu į tas akis ir atrodo, lyg jas pažinočiau visą gyvenimą. Bet išties viso labo tik kelis mėnesius. Viršum savaitės draugystės. Ir bjaurūs kartais tie mėginimai peržengti ribas. Nesu neperlaužiama, bet kada nesu dėl kažko užtikrinta — nieko ir nepeši.

Žiūriu į veidrodį ir matau jame tavo sakomus žodžius, kurie visgi byloja tiesą. Mano kūnas tobulas. Aš pati tobula. Ne. Nesu tokia, bet aišku — geresniųjų kategorijoje. Savimyla. Na ir kas — tokia pat, kaip ir jis, gal net šiek tiek mažiau. Šiaip jau niekada nemaniau, jog galiu būti tokia savimyliška asmenybė, kol nesutikau atitikmens sau. Tik skirtumas tas, jog jis savęs pristatyti ir tuo pasipuikuoti nevengia, o aš, ko gero, arba nedrįsdavau, arba tiesiog patingėdavau. Dabar matau, kad iš tiesų esu egoistė ir beprotiškai save myliu.

Draugystė, kurioje, ko gero, meilė vienpusė. O gal tik bijau pripažinti, jog jaučiu tą patį. Bijau likti įskaudinta, nors galiu būti užtikrinta, kad taip nebus. Tačiau vis tiek. Trūksta vidinio ryšio. Trūksta to bendravimo. Nuoširdumo. Atrodo lyg viskas taip tarp kitko, kalbama vien tam, jog kalbėti. Ir bet kokios kalbos veda prie vieno — kūno troškimo. Bet kas nusuka prie to. Ko gero kol kas tebūnie. Man tinka. Jam patinka.

Už dešimties dienų — trys mėnesiai atskirai. Ir turbūt svarbiausias klausimas, kuris kankina abu: pabėgsiu ar lauksiu. Niekas manęs ištikimybės neišmokė. Gal išmokys širdis. Jei ne, kažkas verks. Kentės. Ne kartą dėl savo silpnumo akimirkų susigrioviau laimę, bet jei šioji veda tik prie tokių pačių kūno vertybių — koks skirtumas. Juk galiu tai gauti iš bet kurio, tik tiek, jog su juo viskas patogiau. Bet laukimas nuobodus.
Ak Dieve, išmokyk širdį mylėti...