Trapumas

Blunka vakaro miglos, padengtos pabalusiu sniegu.
Juoduma šio dangaus... juoduma ir pavargus delčia.
Nežinau kur man eit, kai pavargusios gatvės užmiega,
Kai pro debesis skverbias vidun tyluma paslapčia.

Išgirstu po langais kaip sukukčioja vėjas pritilęs,
Prisidengęs vienatve mano paslaptis bando išgaut.
Išalkusios žvaigždės laižo širdį be skausmo ir gilūs
Atodūsiai plaukia link mūsų, stengias būtį sujaukt.

Ir man rodos – čia pat už langų gūdžiai verkia  ne vėjas,
Atlapojus didžiuosius vartus slysta tavo gelmė.
Tarsi būtum po šitiekos metų ir vėlei parėjęs...
Slegia akmenys skaudžiai,sugrįžta išgeltus esmė.

Nebuvimas nereiškia, kad amžiams pamiršom viens kitą.
Kaip pajuodęs šešėlis, šuoliuoja į kampą lemtis.
Aš vis klausiu – kodėl? Jau blaivėju ir rytas pražysta.
Virš manęs nusidriekus šviesa vėlei mus padalins...
spika

2013-02-23 16:21:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2013-02-24 07:04:55

Daug grožio ir tikrumo šiame eilėraštyje

Vartotojas (-a): Gulnara Abukė

Sukurta: 2013-02-23 23:55:13

Gražiai atskleista, išbaigtai :)

Vartotojas (-a): PelėdaitėS

Sukurta: 2013-02-23 21:23:28

Manau, kad čia aprašyti jausmai pažįstami daugeliui.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2013-02-23 18:39:30

...puikiai skamba...ilgesys...

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2013-02-23 18:30:30

Nebuvimas nereiškia, kad amžiams pamiršom viens kitą.
Aš vis klausiu – kodėl? Jau blaivėju ir rytas pražysta.

Šiluma sklinda nuo tokių žodžių...

Anonimas

Sukurta: 2013-02-23 17:57:34

Labai gražus eilėraštis.

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2013-02-23 17:17:32

„Tarsi būtum po šitiekos metų ir vėlei parėjęs... “
„Virš manęs nusidriekus šviesa vėlei mus padalins...“
Lyg iš sapno grįžus realybėn.