Stiebiasi į viršų juodos šakos
Po drebančia balta pilnatim,
O šąlanti širdis tyliai sako,
Jog reikia naudotis tokia naktim.

Kokie mes esam — nežinom patys.
Saulė seniai paliko vakarines kalvas.
Lėtai plaukia kelios tylios valtys
Su žmonėm, kurie pripažįsta spalvas.

Jie plaukia su romantiškais tikslais,
Žibintai apšviečia vandens kelią.
Sunkūs debesys nesikalba linksmai.
Ir žodžio suprasti niekas negali.

Sibabriniais lašais laša pilnatis.
Tyliai dainuoja šakos plikos.
Šalna galanda speigo dantis.
Iš to, kas buvo, nieko neliko.