Ant Drąsutaičių tiak vė saula
ir nėra vėją, anei debesies.
Virš lauką vieversis čirian dainialą,
ant tvoros gaidis skardžiai gied.

Sužvilg ir dalgis užu kūtės,
kur žola veš, kur rasa blizg.
Pritvinkus mūk ganykloj karve,
Pakvimp vė piens, kaip balts jezmins.

Prisėdu ant kaladės, šale šulne,
virš galvos liepa kasas pin.
O kregždės narda: Dieve, mana,
nebė tavęs kas nuramin!

Ant Drąsutaičių tiak vė saula
ir nėra vėją, anei debesies.
Gyvenims bėg, kaip Audruve – savaime.
Surgrįžt tik mintys šičia pasilsėt.