„Jau žinau: ir mylimiausieji išeina. Tyliai uždaro duris, prieš tai pakštelėję į skuostą ir pasakę, kad paskambins. Tu žinai, niekada neieškojau vyrų – jie ateidavo patys. Sutrikę, nebemylimi, užmiršti ir įskaudinti. Prisipažinsiu, jų buvo daug. Trumpalaikiai romaniūkščiai, pasibaigiantys apgirtusiu pasivartymu lovoje. Gal todėl, kad visą sumautą savo gyvenimėlį  ieškojau to tikrojo, vienintelio, išsvajotojo. Kvailai rizikavau žaisdama aistrą,  tikėdama, kad gyvenimas tikrai suteiks  šansą pažinti meilę. Dabar, kai to vyro nebėra, suprantu, kad tai ir buvo jis – tas vienintelis šansas, kurio aš išsigandau ir išsižadėjau.
Susitikome draugų vakarėlyje – užteko  žvilgsnio, kad jausmai suliepsnotų. Deja, jis – mylintis šeimos tėvas, o aš – į ketvirtą dešimtį įpusėjusi dama, paskui kurią vilkosi, švelniai tariant, nelabai gražių istorijų šleifas. Tos akys, atrodo, skverbėsi iki pat sielos gilumos, paslaptinga šypsena, jaučiausi nuginkluota – pamaniau, tikriausiai gyvenime nieko nėra be priežasties. Išvažiavom kartu, nors atsisveikinant pobūvio šeimininkai kukliai suko akis į šoną. Neįvyko nieko – važiavome ir tylėjome. Pro šalį lėkė apsnūdę medžių šešėliai, vieniši sodybų siluetai, apsigobę tamsos šydu, ir kelias, nušviestas nutįsusių žibintų šviesos. Ta valanda  truko akimirką. Į klausimą „Ar galiu paskambinti“ atsakiau galvos linktelėjimu ir sprukau lyg išgąsdinta paauglė. Taip prabėgo dešimt metų kartu ir atskirai.
Supranti, jis niekada nemelavo, kad ateis visam laikui, kad paliks ją ir juos. Tai buvo kitas pasaulis, kurį jis palikdavo už manojo durų. Man užteko tiek, nes supratau, kad reikalauti neturiu teisės. Bet, kaip sakoma, pasaulis mažas. Sutikau ją – dar jaunatvišką aukštuomenės damą, kuri prabangioje kirpykloje gyrėsi, kad važiuojanti su vaikais ir vyru į Veneciją. Tai jų meilės miestas, nes jame jie susipažino, o vėliau  jis pasipiršo. Dabar kartu su vaikais jie ne tik maloniai praleisiantys laiką, bet ir atšvęsiantys sidabrines vestuves. Sakysi, taip man ir reikia – Dievo pirštas nusidėjėlei...
Nepajutau, kaip atsidūriau turistinėje agentūroje ir pareikalavau artimiausios ekskursijos į Italiją. Nereikėjo nei kelionių vadovo, nei turistinių lankstinukų, nei gidės pasakojimų. Tereikėjo būti ten. „Būk gera, važiuok kartu su manimi, viena galiu neatlaikyti...“ – maldaujantis Karinos žvilgsnis prikaustė prie fotelio. Nebegalėjau pamokslauti ar moralizuoti, tai su klasės draugėm darėm visus tuos ilgus metus. Niekas negelbėjo. Matyt, reikia pačiam persirgti ta liga, vadinamą meile, tačiau sveikimo laikotarpis paprastai būna ilgas ir skausmingas. Tad iki pasimatymo Venecijoje, mielas dienorašti“.