Sugrįžo Prūsijon su dideliu grobiu,
Belaisviais vedini, gaisrus uždegę.
Pabėgę žmonės traukė iš miškų gūdžių,
Praradę viską. Upės krauju teka,

Raudoja moterys brangiausių, mylimų
Ir aidi prakeismai, ir keršto ryžtas.
Neliko nieko žemėj – gyvulių, namų...
Dar dūmai raitosi, dar ugnys grįžta...

Teliko žuvusius Praamžiui paaukot.
Dienas tris ir naktis skambėjo raudos,
Ir degė sukrauti laužai. Dievams aukas
Vaidilos, vaidilutės skyrė, meldės...

Kalne dar vienas laužas nušvietė gaisais.
Tai degė karvedžio garbingo kūnas.
Audronė gailiai verkė, dūsavo kaltai,
Kartu su mylimu nebuvo... Būna...

Saviems dievams pasižadėjo ji tarnaut
Ir davė priesaiką sulaukti keršto,
Kada vadai, karalius priešų galą gaus...
Nusilenkė Praamžiui. Te negęsta

Paveikslas karžygių kiekvienoje širdy,
Už laisvę žuvusiems te skamba dainos.
Graudinos ji, daugiau jau niekad nematys
Gimtų namų ir Žilvino.... Taip mainos

Gyvenimo keliai. Dabar ji Palangoj,
Praurimės aukuro ugnelę saugo.
Krante parimus, siaučiant didelėms bangoms,
Dažnai ji jūrai šaukdavo. Ir gausiai,

Kaip atsaką, pakilus Žilvino dvasia,
Krantan pabėrus akmenis saulėtus,
Ją guosdavo ir Baltijos sūria banga,
Prie rankų glausdavos lengvai palietęs.

Prabėgo metai ne vieni. Kalne pilis
Medvėgalio kaip ir anksčiau gyvavo.
Atgijo žmonės ir su jais nauja viltis –
Apgins jie žemę ir šeimynas savo.

Vaikai užaugo – tapo tikri karžygiai,
Kaip jų tėvai. Be paliovos jie budi
Piliakalnio viršūnėj, žvalgos įdėmiai
Ugnies signalo. Priešai – pikti šunys

Nurimt niekaip negali. Staigiai nevalios
Šalies užpulti, pamatys jie ženklą...
Vėlyvą laikmetį toli ten vakaruos
Staiga ugnis iššovė. Dangum slenka

Krauju liepsna ryški pasruvus. Šatrija!
Liepsnoja Girgždūta ir kitos pilys.
Nušvito skaisčiai greit apylinkė visa.
Sujudo visas kraštas. Žaizdos gilios

Paliko pėdsakus. Klaidų jau nekartos...
Visi kas gali, kovai pasiruošę
Ir viskas pagal planą. Paslapčia suduos
Galingą smūgį. Tuo nustebins priešą...

Skaudi žinia neaplenkė ir Palangos.
Audronė neužmiršo ką žadėjo.
Praamžiui visos meldėsi be atvangos.
Ūmai pakilo ji, išgirdus vėją,

Nubėgo paklausyt šnarėjimą bangų –
Gal perduos mylimasis kokią žinią?
Staiga išgirdo – Žilvinas aiškiu balsu
Atskleidžia paslaptį kaip gint Tėvynę.

Kartojo, kad jinai suprastų, antrąsyk.  
Paskui skubiai pas Gabiją nubėgus,
Vaidilai paslaptį atskleidė... Ėmė lyt...
Būrelis greit susiruošė. Per pievas,

Vaidilos lydimos ir vaidilutės trys
Skubėjo pas savuosius, nešė žinią.
Ilga kelionė. Reikia paskubėt. Naktis
Jau savo maršką tiesia. Greit pažino

Audronė gimtą mišką... O štai ir pulkai
Žemaičių pasislėpę miške tūno.
Žvalgai sutiko moterį, kuri slaptai
Stebėjo priešus. Jau blogiau nebūna –

Pilis tokia galybe priešų apsupta!
Sargyba budi prie kiekvieno kelmo.
Medvėgalis – tamsi, iškilusi sala.
Gynėjams kaip padėt? Vanduo tik alma,

Daugiau jokių garsų. Tyli, tamsi naktis.
Aukštai iškilęs kuoras remia dangų.
Žemaičiai tariasi – kovot kaip, ką daryt...
O priešai tiltams kerta mišką tankų.

Rytojuj ruošias piktas komturas Košau.
Pavargę riteriai linksmi prie laužo
Susėdę gieda giesmes pergalės... Sulauks
Jie atpildo. Pralietas kraujas baudžia.

Išaušo rytas. Ganos ****margėse žirgai,
Kariai per raistus sparčiai tiesia kelią.
Tiltai iškilo. Plaustų reik daugiau, mažai...
Žemaičiai tyliai stebi, širdį gelia.

– Svarbiausia – saugot užtvankas, neduot išgriaut
Ir kuo daugiau mūs priešų išguldyti, –
Visi vadai tvirtai nusprendė, pagaliau
Jie puolė vykdyti planus nuo ryto.

Jau paryčiui stovyklą pasiekė žvalgai.
Nustebo vadas moterį pamatęs:
– Miške gūdžiam veiki ką? Tavo kas draugai?
– Audronė aš, – įdėmų žvilgsnį metė

Ji vado pusėn. – Atėjau iš Palangos
Pareikšti, vade tau, mūs dievų valią,
Karius kaip kryžiaus sunaikinti. Nevalios
Suburti greit jėgas. Jie juk negali

Miške į kovą stoti be savų arklių.
Apsiūki meškų kailiais žirgą eiklų,
Paleiski pievon, išsigąs kvapų aštrių
Ir bėgs kur akys mato it paklaikę.

Lengvai sumušit juos. Te padeda dievai.
Gynėjai tuoj supras, kad tai pagalba,
Žinos ką jiems daryt ir veiks jie sumaniai... –
Nusilenkė, užbaigus savo kalbą,

Tankmėj pasislėpė kur meldėsi draugai...
Koks kilo sąmyšis! Arkliai išlakstė
Į keturias puses. Pagonių gal dievai
Apsireiškė? Maldos gal jiems pakaktų,

Šventos relikvijos? Tą bjaurastį nuvyt!
Pakilo rankos kryžiaus ženklui, klaupės,
Tyli malda pasklido... Štai ir jų baigtis...
Išpuolę iš slėptuvės būriai gausūs

Pradėjo priešus pulti, pjauti kaip rugius,
Negelbėjo nei šaukiantys trimitai.
Greit į nelaisvę komturas Košau paklius...
Pavyko nugalėt. Sugriuvo mitas

Apie kryžiuočių galią. Likę dar gyvi,
Kiek įkabindami taip leidos bėgti...
Miškuos pražuvo, raistuos... Grįžo tik keli
Laimingi į namus. Turės prisiekti

Nekelti kojos amžiams žemėn Lietuvos.
Žemaičiai pergalę ant kalno skelbia.
Audronės drąsus poelgis ilgai gyvuos
Ir dukroms motinos suteiks jos vardą.

Medvėgalis vėl laisvas. Komturas Košau
Užmestas buvo ant to pačio žirgo,
Apsiūto meškų kailiais. Mums kartu, brolau,
Iš jo teks pasijuokt. Matai kaip virpa

Godus jo kūnas. Greit šventa ugnis praris,
Teliks vien pelenai. Te pūsto vėjas...
Belaisviai išvaduoti ir garsi pilis
Išsaugota. Seni dievai padėjo...

Praamžiui vėl tarnaut sugrįžo Palangon
Audronė su draugais. Gyvens kiek skirta.
Ir Žilvinas ant kranto Baltijos bangom
Primins kaskart apie jausmus patirtus.

Dar vėjas pilstys baltas smiltis kauburiais
Ir žalias miškas oš godas senąsias.
Kas liko nuo senų laikų... Jau nežinai...
Ir protėvių kelius ar besurasim...


* kūlgrinda – pelkėje akmenimis grįstas takas žemiau pelkės paviršiaus
** vilyčia – strėlė, paleista iš lanko
*** zomatai – pilies kalno papėdės sustiprinimai