Gegužės pabaigoje Margaretai turėjo sukakti dvylika metų. Savo gimtadienį Margareta ruošėsi linksmai sutikti su draugais sostinėje, kai netikėtai atsitiko kažkas nenumatyto.
Jos tėvams kažkodėl skubiai prireikė išvykti į užsienį ir ji, Margareta, kaip koks daiktas buvo skubiai išgabenta į kaimą pas močiutę, kurios nemėgo ir kurią tyliai mintyse vadino Daiktų Prakalbintoja. Be to, pas močiutę smirdėjo. Žinote, kaip būna: kaime pas močiutes dažnai smirdi, kaip ir pas žmones kaime, kurie augina gyvulius ir nėra ūkininkai. Mažiausiai dvi savaites ir vienai! Ką reikės veikti tame kaime? Greičiausiai vietoj linksmo ir smagaus gimtadienio ją ištiks nyki mirtis iš nuobodulio. Žinoma, skaityti knygas ir piešti, pasakytų mama. Ji tai kartoja nuo tada, kai Margaretai sukako šešeri, kai jai pradėjo nebeužtekti akmenukų ir ji pirmą kartą savo gyvenime ištarė nuodėmingąjį klausimą  „ką veikti“, kurį išgirdę tėvai stačiai pašiurpo iš siaubo, o paskui į jos širdį pasiuntė kelias pykčio bangas, kurio priežasties ji nesupranta iki šiol. Bet bangos yra, stirkso širdyje kaip įsmigusios laukinių indėnų ietys.
Močiutė, pas kurią ją veža, o tiksliau babytė, nes močiutė yra kita, močiute jie vadina tėčio mamą. Tėčio mamą, kuri yra šviesi, kvepianti, dirba mokytoja, turi tokius pat šviesius namus ir moka gaminti gardžius patiekalus iš mėsos, nes su seneliu yra turtingi. Bet veža ją pas babytę, močiutė dirba dviejuose darbuose, yra ekspertė ir amžinai rašo straipsnius į kažkokį žodį. Močiutė yra labai kultūringa ir to paties reikalauja iš jos, Margaretos. Kai Margareta nori ir pasistengia, ji taip pat tampa labai kultūringa. Jai ne visada pasiseka, bet, kaip čia pasakius, kultūra jai imponuoja. Jai patinka gražiai rengtis, būti susišukavusiai, gardžiai kvepėti ir būti sau vanilinio pyragaičio prisiminimu, pasidažyti lūpas ir užsidėti karoliukus, žiedelį su raudona akute, gražiai elgtis, ypač prie stalo, o juk tai ir yra kultūra.
Bet išlaikyti kultūrą yra sunku, beprotiškai. Kultūra toks labai trapus daiktas, reikalaujantis ypatingų pastangų ir kontrolės. Išeini į lauką ir kultūra kažkur dingsta. Nespėji apsisukti, o visas jau esi suprakaitavęs, sukaitęs, plaukai pasišiaušę, rankos murzinos, o tą mirksnį, kai krenti ant grindinio ir tau labai skauda kelius, bet niekam nesakai, būtinai tą mirksnį naujieji džinsai turi praplyšti ir tave išduoti. Taip, taip, Margaret kartais jaučiasi taip lyg kultūra ją nuolat išduotų, o ji vaikytųsi jos kaip mėlynosios laimės paukštės. Kartais Margaret net atrodo, jog kultūra yra linkusi priešintis, valgai, stengiesi, bet oranžinis guliašo gabalas būtinai nukrenta ant baltos palaidinukės. Ir net atrodo, tu stengiesi, stengiesi iš paskutiniųjų, jau beveik išsineri iš kailio, o kultūra ima ir tokiom akimirkom būtinai pakiša tau kiaulę. Patikrinta! Ašaros suplūsta Margaretai į akis. Yra tokių atvejų, apie kuriuos nesinori kalbėti arba kalbėti reikia labai atsargiai, kad nenumirtum iš gėdos. Margaret pajunta, kaip nuo paskutinio gėdingo prisiminimo karštis suplūsta į jos veidą, rankomis ji paliečia degančius skruostus, ir jei rankos jaustų spalvas, o ne akys, tai pirštų galiukai būtinai pajustų negailestingai skruostus nudažiusį raudonį.
-Margaret, mes jau išvažiuojam. Ar nepamiršai flomasterių? O megztiniai? Dar šalta.
-Viską pasiėmiau ir nieko nepamiršau, - tarsi apmaudaudama mamai atsako Margareta.
Kai taip, tai kažką būtinai pamiršti.
Mašinoje Margareta žiūrėjo pro langą. Tėvai reikšmingais balsais persimetė keliais žodžiais apie pinigus, ar išsiėmei. Toliau važiavo tylėdami, tik Katie Melua dainavo jiems tarsi būtų kevirtas jų riedančioje tyloje sėdintis asmuo. Gal net visai šalia Margaretos. Margareta nevalingai žvilgteli į tuščią šalia jos esančią vietą. Keitės nėra. Kažin kur dabar yra Keitė? Ar Keitė yra kompaktiniame diske? KUR DABAR YRA KEITĖ? Ir kodėl Keitės balsas yra atskirai nuo Keitės? Kažkokia pykčio banga smogia Margaretai ir ji vos nepratrūksta. KEITĖ, KUR JI DABAR?
-Mama, mane pykina.
-Palauk, turiu rankinuke maišiuką, - padavė mama atgalia ranka nė neatsisukusi.
Tėvai akivaizdžiai skubėjo ir buvo labai susirūpinę. Margareta jau seniai yra pastebėjusi, jog tėvai paprastai negirdi, kokia muzika skamba. Šiandien buvo ta diena, kai jie pasižymėjo ypatingu kurtumu.
-Neliūdėk be mūsų, - pasakė mama. – Praleisk gerai laiką.
Ir abu pabučiavę Margaretą, nuvažiavo, palikę ją vidury kiemo.
Anksčiau, tada, kai dar mokėjo žaisti su akmenukais, Margaretai patiko pas senelę, bet ne dabar. Senelė yra labai liesa, o gilios raukšlės skabyte yra suskabiusios jos veidą. Akys jos skvarbios ir žibančios, ir eina ji tarsi nuolat lenktųsi prie žemės. Ji keista, ir Margareta jos bijo. Ji keistai kvepia, ir lyg to būtų negana, šita sena bedantė būtybė laiko namuose už save senesnį juodą kranklį, kuris kalba žmogaus balsu. Ji išprotėjusi, jie abu išprotėję, garbės žodis. Ir nors dabar pats gegužės vidurys, čia tamsu. Čia labai tamsu. Tamsą truputį prasklaidė netoliese sumūkusi pririšta karvė, tvarto pasieniais tyliai nukiūtinusi ryža katė. Močiutė kažkur išėjusi, bet prie namo Margaret bijo eiti. Ten po pastoge tupi baisus juodas paukštis ir šneka žmogaus balsu. Aišku, kad nesąmones. Ką daugiau galėtų pasakyti paukštis? Na, žinoma, dar susikeikti. Margaret suskaičiuoja. Ji jau žino tris dalykus, dėl kurių galima numirti: tai nuobodulys, gėda, na, žinoma, ir baimė. Temsta, o Margaret vis dar viena vidury kiemo. Nuo namo atsiskiria ir jos link pažeme pajuda juodas paukštis. Jis sustojo atokiau nuo Margaretos, pakreipė galvą ir pradėjo įdėmiai žiūrėti į Margaretą.
Ir vos tik juodasis kranklys ištarė: „Bliamba“, mergaitė neapsikentusi paleido į jį akmenį. Akmuo juodojo nekliudė ir jis ramiai lyg niekur nieko apsisukęs nuėjo prie namo. „Bliamba, kur ta močiutė, kodėl ji taip ilgai negrįžta. Naktis tuoj. Gal močiutės nėra, gal yra tiktai Keitė. “ Kai Margaret atsisuko, senolė stovėjo jai už nugaros. Ji buvo dar labiau susenusi ir dar labiau linktelėjusi prie žemės nei pernai per vasaros atostogas. Margaret žiūri į močiutę ir prisimena: močiutė kalbasi ne tik su gyvūnais ir gėlėmis, paskutinį kartą ji kalbėjosi su arbatinuku! Ji tikrai išprotėjusi. Vadina jį senu Puškuotuku.
Margaret susinešė daiktus, močiutė jai parodė jos lovą, ant salo padėjo sūrio, medaus, užplikė karštos arbatos, o pati nieko nesakiusi išėjo į lauką. Margaret nedrąsiai prisėlino prie lango ir nustėro, jos baisioji močiutė rūkė cigarą ir kalbėjosi su krankliu, ir kikeno. Margaret skubiai atsitraukė nuo lango. Kažin, kur ji pateko? Ar pavyks jai išlikti gyvai? Gal bėgti iš karto? Ar pažiūrėti, kas bus? Bet lauke jau visai sutemę, nieko nebus, reikės nakvoti. Daiktai buvo seni, sienos buvo senos, langų rėmai buvo seni – o seni daiktai, kurie turi daug laiko, kai sutemsta, mėgsta aptarti dienos reikalus, trakšt – ir Margareta pastato ausis. Margareta užsidengia galvą paklode, taip jai baisu, bet kai užsidengi, tai labai sunku kvėpuoti, reikia meistriškai, kaip tik Margaret temoka, pasidaryti plyšį kvėpavimui, neiškišant rankos anei kojos ir jau, ginkdie, neapnuoginant kaklo. Piktos būtybės nieko taip pasaulyje netyko kaip nuogo kaklo. Kas bus, tas, bet rytoj Margaret čia nebus. Su ta mintimi Margaretai pavyko užmigti. Buvo naktis ir drąsi pilnaties šviesa glostė Margaretos kaklą.
Tik nubudus pirmoji mintis sukrutusi Margaretos galvoje buvo: reikia skubėti pas Ekspertę, ir kuo greičiau. Ekspertė šviesi ir jos namai šviesūs, ir kvepia ji Chanel Nr. 5, o tai jau net ne kultūra, tai – klasika. Klasika yra klasika, ji nieko iš tavęs nereikalauja, kitaip negu kultūra, kai esi įsitempęs kaip styga, o tau ji ima ir pakiša kiaulę.
Įėjo senelė ir prisėdo prie Margaretos.
-Labas rytas. Kaip miegojai?
Keista, bet močiutės balas yra malonus. Jis niekam nepataikauja, nėra saldus ir įsiteikiantis, bet malonus, taip keistai malonus. Margareta nenori to pripažinti ir nuryja seiles.  „Močiutės balsas malonus kaip iš esmės laisvo žmogaus“, - keista frazė nuskamba jos galvoje.
-Gerai, močiute.
Margareta tyli. Nežino, ką sakyti. Margaretai taip visada būna iš pradžių, kol pripranta prie žmogaus. Ji nesijaučia jaukiai.
-Margareta, žinau, artėja tavo gimtadienis, ir aš tau numezgiau kojines iš tikro kašmyro vilnos.
Margareta nedrąsiai žvilgtelėjo, tai buvo tikros dryžuotuosios kojintės! Pačios tikriausios, kokių dar Margaretos akis nebuvo mačiusi.
Margareta norėjo čiupti kojintes, bet šios vis dar tebebuvo močiutės tvirtose gyslotose rankose.
-Jos nepaprastos, Margareta.
Mergaitė liečia nepaprastai švelnų ir žvilgantį nėrinį, kojinės ligi kelių ir dryžuotos  - taip taip, iš pradžių Margareta negali patikėti, vaivorykštės spalvomis, ir viena vaivorykštė keičia kitą, kol… Ir taip, kol pasibaigia kojintė. Margareta kojintes priglaudžia prie skruosto. Daiktą, kuris nė už ką nepriverstų į skruostą suplūsti išdavikišką raudonį. Tai šiltas, minkštas, pūkuotas ir patikimas daiktas.
-O kuo jos nepaprastos, močiute, kuo?
-Kad suprastum, kuo jos ypatingos, turi panešioti.
Tai buvo neįtikėtina: jos rankose buvo dryžuotosios kojintės, tikros stebuklingos kojinės. Tokios kojinės, kokių niekas neturi šiame pasaulyje.
-Kai tau vakare bus baisu, užsimauk dryžuotąsias kojintes, ir kaipmat pasidarys ramiau. Nėra patikimesnio daikto pasaulyje už dryžuotąsias kojintes.
Margareta jas laikė rankose. Jei tai sužinotų Tomas, jis tikrai numirtų iš pavydo.
4. Mirtis iš pavydo.
Margareta nesilaikė močiutės rekomendacijų, ir dryžuotąsias kojintes dėvėjo nuolat. O kai močiutė nematydavo, ji nusiaudavo aulinukus ir po lauką lakstydavo vien su dryžuotomis kojinėmis, mat norėjo atskleisti kojinių magiškąsias galias, o apie kokias kojinių galias gali kalbėti, kai jos įspraustos į batus? Kiekvienam kvailiui aišku, kad nelaisvas daiktas jokių magiškomis galiomis nepasižymi. Iš pradžių nieko. Margareta pradėjo šokinėti – ir ar gali taip atsitikti vis aukščiau ir aukščiau. Iš pradžių Margareta peršoko šuns būdą, paskui aukštą jazminų krūmą, po to dviejų su puse metrų kriaušaitę. Margareto įsidrąsinusi įsibėgėjo, ir štai ji jau virš sodo, o štai virš stogo namo. Margareta šokinėjo ir šokinėjo ir jos džiaugsmui nebuvo ribų. Tačiau. Kad ir kokia stipri būtų kašmyro vilna, bet  nuolatinis brūžinimasis į žemę, tako akmenelius, žvyrą, grubias ir aštrias medžių šakas, ir – dryžuotosios kojintės suplyšo, labai greitai suplyšo. Nusiminė Margareta, o močiutė ryte kaip tyčia:
-Margareta, o kur tavo dryžuotosios kojinės?
-Aj, nepamenu, kur pasidėjau, - atsidususi ir nežiūrėdama močiutei į akis pamelavo Margareta.
-Apsimauk paprastas kojines, šįryt labai šalta, - pasakė močiutė. – Sodams žydint šalnos yra dažnos.
Lengva  pasakyti – apsimauk paprastas kojines, Margareta taip ir padarė, bet nuotaika nesitaisė. Prislėgta Margareta jautėsi ir kitą dieną. Liūdesys plakėsi kažkur susitelkęs saulės rezginio apačioje ir nė nesiruošė išgaruoti. Vaikščioti žeme, kai ką tik virš jos plasnojai,  atrodė baisiai neteisinga. Ir tas jausmas, jis nenusakomas ir nė su kuo nepalyginamas. O dar tas melas. Gal imti ir pasakyti močiutei, kad dryžuotojų kojinčių ji nebeturi, kad kojines suplėšė. Ne, nesakys, ir kam, juk močiutė neklausė, o laikui bėgant gal visai pamirš. O gal dryžuotojų kojinčių šiame pasaulyje visai nebuvo, gal ji jas išsigalvojo? Aišku, kad išsigalvojo. Ne, susapnavo, taip, taip susapnavo, negali žmogus pakilti virš sodo ar atsidurti šiaip sau vienu judesiu medžio viršūnėje ar ant stogo šalia suodino kamino. Net visiškam idiotui aišku, kad taip būti negali. Ko ji čia pergyvena. Jokių dryžuotojų kojinčių nebuvo.  Nebuvo, tikrai nebuvo. Nebuvo, kaip gerai, kad šitame pasaulyje niekada nebuvo dryžuotųjų kojinčių. Margareta pabandė giliai atsidusti su palengvėjimu, bet nepavyko. Bjaurus oro gniužulas strigo gerklėje. Na, ir kas, kad nepavyksta atsidusti sklandžiai. Kas čia tokio. Iš karto nė vienam nepavyksta. Margareta vis tiek pabandė pasijusti geriau.
Margareta klojo lovą, kad gražiai uždengtum, ją reikia šiek tiek atitraukti nuo sienos. Ir še tau – iš už lovos į ją spoksojo suplyšusios dryžuotosios kojintės. Bjaurios šlykščios neskoningos pernelyg ryškios, tikros gyvatės, kokių Margareta gyvenime už jokius pinigus nenešiotų. Margareta pabandė jas užkišti giliau ir pajuto lyg pirštus būtų nudilginusi aštri dilgėlė. Margareta skubiai atitraukė ranką. Gal jos dar ir kandžiojasi? Gal šitos dvi kobros turi geluonį, pilną nuodų? Tačiau išmesti dryžuotųjų kojinčių Margaretai neužteko drąsos.  Arba įmesti į ugnį. Neblogai būtų įmesti į ugnį.  Juk jei sudegintum dryžuotąsias kojintes, tikrai galėtum pradėti galvoti, kad dryžuotojų kojinčių niekada nebuvo. Tada jau tikrai. Bet dryžuotojų kojinčių, kurios buvo tokios spalvotos, tokios šiltos, tokios gyvos, kad ir kiaurais padais, ir tokios kupinos nuostabaus patyrimo prisiminimų, sunaikinti Margareta nesiryžo.
Margareta nusiminusi slampinėjo po kiemą ir nė nesiruošė kalbėtis su naminiais gyvulėliais. Ji su niekuo nenorėjo kalbėtis.
Po pietų močiutė ją pakvietė į sodą.
-Noriu tau kai ką parodyti, Margareta, - pasakė močiutė, kai jos abi atsisėdo ant suoliuko sode.
-Ką, močiute?
-Pakelk akis ir pažiūrėk, Margareta. Pažiūrėk.
Margareta pakėlė galvą ir dirbtinai išpūtė akis.
-Aš nieko nematau.
-Žvelk, Margareta, žvelk…
-Ne nu tikrai tikrai aš nieko nematau…
-Nieko? Tikrai?
-Ne, močiute, o ką aš turėčiau matyti. Nenervuok manęs…
-Sakyk, ką matai, - nepasidavė močiutė.
-Ne, nu žydi obelys, krinta žiedlapiai… Dūzgia bitutes, - ironiškai prakošusi pro dantis pridūrė Margareta ir įlindo į džemperį.
-Ar matai žydintį sodą?
-Nu, matau… Na ir kas, kad matau žydintį sodą, na ir kas, kad sodas žydi, ką man tai duoda? Žydintis sodas man nieko nereiškia.
-O tas, Margareta, tam, kad širdis šokinėtų iš džiaugsmo dryžuotosios kojintės visai nėra būtinos..
“Ji ką, žino apie dryžuotąsias kojintes, kad aš jas suplėšiau!?... ”
-Močiute, o ką tu žinai apie paukštį Bumbatao?
-Paukštis Bumbatao? Iš kur tu žinai apie paukštį Bumbatao?
-Aj, vienas berniukas iš mano mokyklos sakė… Ir kad paukštis Bumbatao žmogaus krūtinėje virsta vėju, kaip tai suprasti?
-Jei žmogus turi daug vėjo krūtinėje, tai reiškia, kad jis yra įsimylėjęs… - tyliai pasakė Aniceta.
-O tu, močiute, daug vėjo turi krūtinėje? Tu ką,  dabar esi įsimylėjusi, močiute? - negalėdama patikėti net sušuko mergaitė.
Močiutė žiūrėjo į anūkę.
-Ką, močiute? – iš juoko Margareta net užsidengė burną.
-Kaimyną.
Margaretai pasidarė įdomu. Močiutė tokia maloniai keista. Jeigu jau taip, reikia, būtinai reikia paklausti, nors močiutė aiškiai nelinkusi vystyti kalbos:
-Močiute, o Dievas ir Keitė yra tas pats, ar jie kuo nors skiriasi?
-Manau, kad tas pats, - nedrąsiai pasakė močiutė.
-O Dievas ir Karlsonas? – neatlyžo Margareta, nusprendusi pasinaudoti puikia proga ir daug daug ką sužinoti apie šio pasaulio sandarą. Šitas klausimas ją jau seniai neramino.
-Nežinau. Negali žmogus viską žinoti.
Kokia nekalbi močiutė, pasikalbėti norėjusi! O Margareta pasijuto tokia atkutusi, tokia – stačiai pilna vėjo. Ir staiga pajuto, visu kūnu pajuto kaip nusmelkiantį šaltį – močiutė, nors ir daug patyrusi, bet močiutė nebuvo tobula. Tai ją keistai ramino – kaip upės Pats čiurlenimas daina Pilnaties gatvėje. Taip, dabar  tas laikas, kai močiutei galima pasakyti visa tiesą. Visą.
-Močiute, dryžuotosios kojintės niekur nedingo, aš jas suplėšiau, nes labai norėjau skraidyti.
-Žinau.
Koks šaltas ir atšiaurus močiutės balsas. Ir kokia ji svetima. Aniceta atsistojo ir Margareta žvilgtelėjo į močiutę – ir pamatė ją jauną, išsitiesusią, juodais ilgais vėjyje besiplaikstančiais plaukais, įsimylėjusią savo kaimyną. Ir suvokė – žmogus niekada nebūna įsimylėjęs nelaimingai.
-Dabar matai? – o balsas močiutės ledinis, šaltas, lyg ne pavasaris dabar būtų ir žiedlapiais snigtų, o žvarbiausias vėjas per krūtinę trauktų.
Margareta žiūri į senelės veidą ir galvoja, ką jai primena tas jaunas veidas. Ką jis jai primena? Keitė!
-Matyti neužtenka, - girdi Margareta balsą iš anapus. – Dar reikia išgirsti.
‘’Aš girdžiu, ko ji iš manęs nori”, bet  Margareta nusiėmė ausinukus.