Visagale mano Mūza,
keliaujanti greta,
tartum kvėpavimas pušų,
tikėjausi maža banga priglusti
čia, prie tėviškės krantų.
Paverkti gintarais
ir šiurpinti audrom —
deja deja...
Akmenimis einu,
prigobus abitu pečius.
Pamiršdama, kas buvo,
nežinodama, kas bus.
Keliauju keisdama
vardus ir veidus,
ir likimus kitų.
O, visagale mano Mūza,
pakviesk nors kartą
Tu mane vardu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2013-02-21 11:38:04
Kaip gintarinė ašara
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-02-20 18:05:53
Juk Mūza keliauja greta... Dar sulauksime jūsų eilių. :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-02-20 17:13:16
Pajaučiama kelionė į save...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-02-20 16:35:12
Nemanau, kad nekviečia. Čia gal tik autorei taip atrodo, nes geriausių savo kūrinių mes niekada neparašom...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-02-20 16:33:37
sunkus savęs ieškojimas, amžina kelionė...tegul Mūza niekuomet neapleidžia
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-02-20 13:39:19
Savęs pažinimo link kelionė yra sunkiausia. Lai padeda šį kreipinį išgirdusi Mūza.
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-02-20 12:16:43
gražus kreipimasis į Mūzą