Dabar aš tuos raitelius stebiu iš tolo. Jie bėga prie horizonto. Jie toli, nes didėja mano noras gyventi. Kai žvelgi iš toliau, neatskirsi raitelių nuo žirgų. Tai tamsūs siluetai, monstrai, kentaurai. Tai keturi raiteliai: siaubas, pasimetimas, neviltis ir praradimai.
Visada nėščia daugiavaikė mano baimių motina pagimdė juos iš mano sergančio proto vaizdinių.
Jie atbėgdavo į mano mažytį kambarėlį šnopuodami ugninėmis šnervėmis, taškydamiesi tulžimi ir pagieža.
Jų nereikėdavo ganyti, nereikėdavo šaukti, jie patys jausdavo momentą, kai mažiausiai būdavo reikalingi. Akimirksniu užpildydavo visą erdvę, prispausdavo prie sienos, neleisdavo kvėpuoti. Bėgdavai nuo jų į lauką, jie žvaigždėmis užgriūdavo, smaugdavo tamsia bedugne, vėtromis kaukdavo – nieko neprisišauksi. Tik užmigsi valandėlei visiškai nusikamavęs, jie ir vėl pažadins savo pamėklių sparnais, savo giltinės grimasomis.
Jie kaip džinas: visada išlenda iš butelio, kuris jau tuščias, kuris jau tiktai dvokia.
Žinau, jie ten, prie horizonto: perkarę, lakstydami šnairuoja dar į mane, bet aš turiu prieš juos ginklą: susitaikymą ir ramybę. Aš susitaikiau su viskuo, kas buvo, manau, susitaikysiu ir su viskuo, kas manęs laukia. Aš paprasčiausiai neduodu jiems pašaro – savo baimės.