Tu suskambi varpu antruoju,
džiugiai man pirmąjį užleidęs.
Pirmyn – atgal, lig ryto palengva siūbuoju,
užuolaida pasaulį mėnuo kol uždengęs.

Pavasaris karstan atgulti susirengęs,
suklūsta mūs balsus išgirdęs.
Apkaišo plaukus vasarinėm smilgom
ir pienėm verkia mūsų dainai pasibaigus.

Juk būna, nejučia skambėjimas išblėsta,
net jeigu stengies tikslų ritmą išlaikyti.
Pirmyn – atgal, deja, naktis visai atvėsta,
o mes dar tikimės pavasarį išvysti.