I

Mona akim veizont tėi laikā pradingė,
Kāp ė mūsa dėinas po kėimelė lėipo,
Ka pro luopšė krašta slinka dėinu vingē,
Kol pėinieli mamas žinduom atsėvėipė.

Auguom ė tvėrtiejuom, brėnda sovuokėmā,
Ka ėšgėrduom žuodi mamas pasakīta,
Ka pamatiem asla, žali plati kėima,
Ka pradiejuom skėrtė vakara no rīta.

Sava mažuom ronkuom muokiemuos pajimtė
Ė atneštė mamā ka ė mėnka daikta,
Kol žemaitiu žuodē sodietė i minti
Pasaka vaikīstės privertė pabaigtė.

Ė pri mamas šuona daug kou sožėnuojuom –
Kāp če atsėraduom, ėš kor jūras tvėna –
Kāp tuolībiu tuolēs plaukiuojuom kāp nuojē,
Kol atraduom žemė so vardo – Gimtėnė.

Jog gīvenėms miesta maž kou atsėskīrės
No žmuogaus lėkėma laiko atitverta –
Pagyvenė dingstam puomėrtinius tīrus,
Muosiediou pridiejės naujė žmuoniū karta.

Ė nomūs statītūs pruoseneliu mūsa,
Jog atrondam stala, šėlta sava luova,
Ė dainas išgėrstam so malduom par posė,
Ė išmuokuom dėrbtė pruoto pasėkliuovė.

Ė laikā vīniuojės i ritini stuora,
Apsokėmā blīkčiuo, naujomo keruojės –
Daukonta, Žemaitės mintis, jausmā, nuorā
So momis soauga no galvuos lig kuoju.

Mažė laika tarpā stom ėlgiausius omžius –
Vėskas šem pasaulie ėš menkiausė nieka –
Ėš mažuos sieklelės žalės miediu komžas,
Ėš mažū lašieliu platės jūras driekas.