Duok ranką man — jau sutemos ateina —
dar pievoj krykštauja basi vaikai...
Kelionė mūsų laukia, o jos kaina
per didelė, kad liktume čionai.

Mesk akmenį šalin — ne to mes einam
krauju tapyti pievų ir laukų,
šiandien dainuosim mes jau kitą dainą,
atgal negrįšim tuo pačiu keliu.

Ledinės rankos vėl mus svies ant žemės
ir melas vėl liūliuos gėlių taku...
Pabusk jau — pagaliau atėjo metas
kažką aukoti šįkart be aukų.

Ir žemės grumstas byra mano pirštais,
ir vėl jis susimaišo su krauju...
Nejaugi mes ir vėl abu suklydom?
Nejau nėra taikos, bet be aukų?

Tas karas amžinas, jis niekad nesibaigia,
štai giltinė jau stovi su dalgiu.
Tai jei kažkam šiandieną mirti reikia —
aukokim melą. Tik vardan gyvų.