Vienas žmagelis sumįsle, kad raiktų nuveit prie upes kakių žuvelį pasgaute. Iš vakara pasraše meškerį, pražiūrėja ar da turi ben vienų kabliokų lyčnų – jak nutrauktų. Susrada ir pludelas kelias. Nu jak ait, tai akuratnai, kad neraiktų lakstyte nama pa paras ažmetymų. Da išsivire grūces – bus kuom žuveliokus papenėt a ir un kablioka ažmaus. Teip da ir slekų prisrinka. Nat megot nuveja unkščiau, kad su sauli atskeltų.
    Rytas. Žmagelis apstaise, šoka čebatuos ir su visom vigadam pra duris. Boba iš paskas su arbotu tarmusi. Jau runkas teip ažūjimtas, ale kų čia ginčisias. Nuvėja paupėn, išsikrauste vinzlalius. Gruci papanėja žuveliotes ir ažūmete meškeriotį. Ėja čėsas, a un kablioka ni vienas žuveliokas neažkyba. Dabartes pasdžiauge, kad babela undėja arbotas. Gėre anas jų, paukščiokų utarkas klauses. Tik plūdela makt ir pa undeniu. Trauke. A ti mažulyte žuveliote. Tokia interesnai geltona. Pajeme jų runkan naraviai ažu žiauniočių. Kabliokų iškrapšte. A to žmagaus balsu prakalba. Nu, žmogus ir mįsle, kad jam galvoj protas mazgan susmazge. Jau anas beveik apsidžiauge, kad jam paliuva auksinę žuveliote ir narėja paprašyt, kad ano invykdytų tris norus. Ale gerai insklausys suprata, kad žuveliote un ja baras. Pasroda jai gyvenimas vysiškai nevykys. Kakie tai nevyspračiai jų pagava mariasna ir inlaide upen. Atatimpe ir unmete undenin, mat jiem teip gražu. A upej vysiškai nepyragai. Sene lydeka vys pusryčiam narėja jų pasgaute. A čia da nuslaide kablalis su gardžiai kvėpiančiu kirmelioku…  Vysas gyvenimas klapati.
    Taigi ašpykūs žuveliote žvejui prisake až bausmį: žuves upej ažveist, kad lydeka turet kuom paspenėt, priminte pasauliui, kaip unkščiau žuvis gaude ir un gala jų sugružynt marios. Ir da pridėja, jak vyskų išpilniavas tai gerai atslygins, a jei ne, tai tures klapatų.
     Kų darys žmagelis, teip jau gavas.  Ne jam tris norus išpyldis, a atapkaliai – jam raikes žuvelas norus pyldyte. Išpyla iš termusa atlykusių arbotų, pripyla upes undene ir undėja žuveliotį. Parlake nama, sėda mašinėlan ir nupyla, ti kur žuveliokus augyna. Nupirka anas mailiaus pylnų ušetkiokų ir bais skūbydamas grįža paupėn. Ti ir sulaide upen mailiokų. Teip žmagelis išpilniavoja vienų norų.                    Narėja anas jimtes untra, ale ape senoves žvejybų nieka nežinoja. Tai paklausia žuveliotes. Nu, ir paporina ana. Pasroda unkščiau žvejoja kaula kalbiokais un kumelas ašuta prisryšį. Pludelas dare iš plunksnelių. A takių meškeriočių, kad sustrauktų in mažų lazdelį, tai ne su žyburiu nebūtum atradys. Imdava lazdyna lazdų ir da ne bet kokių, a iš krūma prie skruzdelyna arba katras auga pre medžia kirsta perkūna.  Da ir pirtį šūtindava. Jakingiausia, kad boba ne tarmusų turet induot vyrui ainunt žvejyban, a tris šakalius paskum jį turėdava išmėtyte. Matai esų tadu – bus geras laimykys. Da ainunt žvejyban geriau bobas nesustykite – vysiškai nesiseks. Ano trupučiukų ažsymine ir ape bučius ir tinklus. Ale dabartes teip gaudyte nebemažna – baudų ažsidyrbsi. Pasklause, pasklause žmagelis ir prižadėja, kad kai pastaikis proga paporins daugumai. Jam būva interesna, tai ir kitiem maž bus. Gal kas tuom pasnaudas, a gal ir atainunčiam kartom papasakas.
    Žuveliote juom patikėja, mat pasrode nemelaginu ir širdes žmagum. Tai  vat, lyka trečias noras. Sėda anas vėl mašinioten. Pasdėja un sėdynes tarmusų su žuvelu ir pamarin. Raike skūbyt, mat žuvela jau žiobčiaja. Gerai šiais laikais. Keliai geri, mašiniote birbia kaip bytela. Pa paras valundų paseke tikslų. Nat geriau pasdare žmageliui, kai žuveliote pūkštelaja banguojančian undenin. Anas nieka jau nebestikėja, a žuveliote iškiše galvelį iš undene ir tare:
- Dekavoju, kad supratlyvas buvai. Žinok, kad žėdnų roz nuvejys paupėn visadu pasgausi tiek žuveliokų, kiek raikia tava šeimynai. Jak narėsi galėsi vaišynte susiedus, draugus, valgyte pats, ale nesusmyslik pardavinėte – nykadu nebeturėsi laimykia.
Pamoja žmagelis runku šias denas pakeleivei ir sugrįža pre mašynas. Sėda ažu vaira baronkas ir pašvylpaudanas parvažiava nama. Kai grįža, atamine, kad meškeriote atlyka paupį. Nuvėja jas pasimt. Ažėja ukvatnūmas da pasedėt su ju. Nespėja anas ažmest –plūdela mūrkt. Ir teip žuvela pa žuvelas. Prisgaude nemažai ir patrauke nama.
     Gaspadyne vakarienei pakepe žuveliokų. Abu skaniai pavalge. Žvejys valge ir mįsle ar čia vyskas šindej būva pateisybi ar jam prisisapnava. Ale pilvi skanias žuveliotes. Tai gal teisybe.
Jeigu jau tokia teisybe, tai raikes daugiau susraste ape senoves žvejybų ir katriem bus interesna, papasakat. Nu, kad tik boba ta prisklausius, nepradetų mėtyt iš paskas tų trijų šakalių. Bais jau klyša jas runka, da pataikys. A ir mailiaus nesunku kožni metai atvešte upen – tai neraikes be raikala smaksot markatnai nejudančian plūdelan. Vysiškai neblagai, kad lazda kitu galu atsisuke. Nu ir kas, kad ne žuvelą jam tris norus išpildę, anas jai. Daug, ai daug anas suprata.