– Kodėl neprisipažinai, mano brolau? Gal nenori išvysti mūsų viešpačio, jo motinos šventosios mergelės bei visų šventųjų palaimingoje tvirtovėje? – paklausė Valentinas, ranka užsidengęs nosį ir burną. Nuo gyvojo lavono sklido nepaprastai šlykštus tvaikas. Žmonės atsitraukė dar keliais žingsniais, matyt, šalia nemirėlio išstovėti galėjo tik pranašas.

Nemiręs policininkas pažvelgė į švytintį kryželį, siūbuojantį apaštalui po kaklu, bei visu kūnu virpėdamas, parpuolė ant kelių priešais jį. Tada gailiai sušvokštė.

Naujasis apaštalas, iškėlęs ranką į viršų, rodės, tuojau nubaus kaltininką, vienu mostu nukirsdamas jo ištuštėjusią galvą. Bet visų nustebimui, Valentinas tik švelniai uždėjo savo plaštaką ant šlapios policininko galvos.

– Tu perėjai vandenį. Visą atleidžiantis, maloningasis mūsų Dievas suteikė progą pasitaisyti. Ir mano brolio atgijęs tikėjimas tepadaro jį sveiką. Eik ramus ir dėkok pasaulio atpirkėjui, – greitai kaip žirnius išbėrė Valentinas.

Po šių žodžių išnirusios persisukusios rankos bei išklerusios kojos kartu su atsilupusiais mėsos gabalais nuo kūno grįžo į pradinę padėtį. Negyvėlis raudodamas pabučiavo kryželį ir atsistojo antrą kartą jį išgelbėjusio apaštalo dešinėje. Tvaikas beregint išsisklaidė.

Minia pajudėjo, spausdama Valentiną, sielų plovėją, iš visų pusių.

Visai netoli, išniręs virš kitų Senamiesčio pastatų, stūksojo didžiulis bokštas, tad keliauninkams nebekilo abejonių, kur link jie eina. Į bažnyčią, kurios pavadinimo vandenį perėję miestiečiai nežinojo. Klaipėdoje ji buvo pastatyta sovietmečiu, bet, nespėjus įvykti pirmosioms mišioms, Sniečkaus represijų žlugdoma dievo šventovė transformavosi į filharmonijos salę. Ir tik po beveik trisdešimties metų katalikams buvo grąžinti maldos namai. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu Lietuvos SSR Liaudies Filharmonija buvo rekonstruota į Marijos taikos karalienės parapiją. Bažnyčios bokštas – neskaitant televizijos – tuo metu turėjo aukščiausio pastato visoje Klaipėdoje titulą. Ir lig šiol tai – viena aukščiausių bažnyčių Lietuvoje, taip pat gražiausia uostamiestyje.

Tūkstantinis žmonių pulkas, sustojęs prieš didelius medinius bažnyčios vartus, nepajėgė suprasti kaipgi ši šventovė galėtų išgelbėti žmoniją nuo pražūties.

Šventasis atsigręžė į minią. Kaip tik tuo metu numirėlis savo stipriomis rankomis pravėrė bažnyčios vartus. Viduje niekas nešvietė, niūrioje tamsoje skendėjo visi šventyklos ornamentai, vitražai, suolai, paveikslai bei altorius. Iš tamsos, labai norint, buvo galima išgirsti tylų nesuderintų vargonų skambesį ir prislopusį tenoro balsą, giedantį nesuprantamą giesmę. Netrukus salėje užsižiebė viena lemputė. Prieblandoje tapo įmanoma įžvelgti altorių. Įsijungė dar keli šviestuvai. Giesmė suskambo garsiau, skaidriai ir švelniai, užpildžiusi visus bažnyčios užkaborius.

Visiems girdint, prakalbo šventasis.

– Broliai ir seserys, bažnyčia – mūsų išsigelbėjimas ir paskutinė viltis.

Kadangi minioje nebuvo nė vieno giliai tikinčio, vyravo prieštaringumas barzdočio žodžiams. Klaipėdiečiai pradėjo šūksniais reikšti savo nepasitenkinimą, teigdami, jog tokia patalpa nepajėgi sutalpinti kone visų Senamiesčio žmonių.

– Ar dievas mus išgelbės, jei nueisime į bažnyčią ir gailėsimės už padarytus blogus darbus? – būgštavo piliečiai.

– Atleis ir išgelbės, svarbu, jog tai padarytumėte visi kartu.

– Iš kur mums žinoti, kad nemeluoji? – rūstavo minia.

Jai atidarius vartus rodėsi – giedojo vos keli choristai, tai šiuo metu jų girdėjosi visas trisdešimt ir kas minutę choras pildėsi naujais giesmininkais. Kompoziciją jau girdėjo ir būrio gale stovintys miestiečiai.

– Sakau jums, jeigu bent vienas žmogus, bent kuris iš šio būrio nesutilps dievo namuose, te paverčia mane aukščiausiasis su žemėmis maišomu ropliu ir lai apmėto mane akmenimis likę išorėje. Visi, suprantantys mano žodžius, matantys šitą bažnyčią, taip pat girdintys dangiškąją giesmę, taps įgalintais rasti bent menkutę vietą mūsų Viešpaties rūmuose.

Šventovėje jau buvo šviesu. Begalė choro balsų pritariant būgnų dūžiams ir visam simfoniniui orkestrui giedojo Mocarto "Requem". Minia susijaudino. Bet į vidų žengti nė vienas nesiryžo.

– Pasaulio pabaiga čia pat ir atgailavimui laiko daug neturime. Kam laukti tamsos atėjimo? Ženkime į šviesą dabar!

Staiga dangus pradėjo trauktis juodais debesimis, sugriaudėjo perkūnija, sudrebindama žemę. Bažnyčią juosusi akmeninė siena keliose vietose įskilo.

Žmonės liovėsi priešgyniavę ir kaip bulių banda pasileido vidun. Lipo vieni per kitus, stumdėsi, daužėsi, žnaibėsi, keikėsi. Tėvai mažamečius savo vaikus laikė ant rankų arba ant pečių. Vikresni ir gudresni, kabarojosi arkliams, briedžiams ir kitiems stuburiniams ant kuprų. Dar labiau įgudę – tokių buvo vienetai, bet buvo – be didesnio pasipriešinimo šokinėjo kitiems individams per galvas. Viena dalis mėgino ropštis per vitražinius langus.

Kiti, turintys ginklų, nesvarbu, žaislinių ar tikrų, valėsi kelią grasindami tuojau pradėsią šaudyti. Galiausiai, nors ir sužeisti, ištinę, apsivėmę veik visi prie bažnyčios stoviniavę, – svarbiausia, gyvi dievo kūriniai – pasiekė vidų. Kas dėjosi bažnyčioje, buvo galima spręsti iš aidinčių nuostabos bei kančios riksmų, susiliejančių į bendrą garsų simfoniją.

Dabar, atrodytų, giedojo visi žmonės. Visi kaip vienas. O muzika drebino bažnyčios sienas. Paskutinysis, išvengęs sambrūzdžio dėl išlikimo, šalia didžiulės sulaukėjusios bandos klūpėjęs bei meldęsis, į bažnyčios vidų žengė numirėlis. Tiksliau sakant, nedaug betrūko, idant būtų įžengęs, jei ne priešais išnirusios metalinės durys. Muzika nutilo. Balsai prislopo. Zombis uždėjo delnus ant durų, bandydamas jas stumtelėti. To nepavykus padaryti, numirėlis užstaugė ir atsisuko į pranašą, kuris, kaip rodės, nelabai skubėjo jungtis prie šventovėje vienas ant kito susispietusio kolektyvo.

– Atrodo, tau nelemta, mielas mano brolau. Amžinieji vartai atsiveria tik to vertiems. Todėl pūsi šioje planetoje, kai ji skendės pražūtinguose audrose. Tu degsi viską naikinančioje ugnyje ir niekad nenumirsi.

Zombio negyvos akys nemirksėdamos žvelgė į šventiką. Tada jis puolė daužyti kumščiais metalą. Galbūt, supratęs viso to beviltiškumą, nuklibinkščiavo prie kairiųjų durelių, tada prie dešiniųjų, po to prie parapijos raštinės. Net langus dengė plieninis uždangalas.

– Kaip nesupranti, esi tik šiukšlė, jaukas. Tau nevalia žengti į dievo namus. Galiu tik padėkoti už pagalbą. Tavo misija baigta.

Tada policininkas, sienoje kumščiais išmušęs skyles kaip atramas rankoms ir kojoms ėmė ropštis mūrine tvirtove aukštyn. Tarytum devintą dešimtmetį perkopęs žmogus voras, viršun kildamas pareigūnas tikėjosi pasiekti bokšto viršūnę ir iš ten patekti į vidų.

– Dievas gailestingas tiems, patekusiems į amžinąją šventovę. Pasiliksi čia, nelaimėli, su kitais tokiais kaip tu. Liksi ten, kur tau ir priklauso būti – žemėje! – šaukė Valentinas, stebėdamas nepasiduodančio numirėlio pastangas įsibrauti prie išsigelbėjusių. – Dievas tavimi tik pasinaudojo. O tu, menkas padare, patikėjai juo net po mirties.

Tuo tarpu zombis jau lipo bokštu, švogždamas ir staugdamas iš įniršio ir nesuvaldomo pykčio.

Šventikas prikišo kryželį sau prie smilkinio ir ištarė tokius žodžius:
– Univa du šimtai penkiolika. Kalba Valeor. Mes pasiruošę. Laukiam signalo.

Nejučia dangus nušvito. Tamsus debesų sluoksnis išsisklaidė ir žemė sujudinusi bažnyčios bokštą, ėmė skilti. Ir sienos pradėjo trūkinėti, o luitai, atsisakę kėpsoti kaip bažnyčios dalys, atsiskyrė nuo savosios motinos kūno. Pro kamuolinių dūmų užsklandą prasiveržė didelis baltas objektas. Į orą iškeldamas kone visas bažnyčios liekanas, tarp jų – pastato sienas, stiklų šukes, laiptus, patalpų dalis, varpinę ir bokšto viršūnę, kur įsikibęs vis laikėsi nelaimėlis pareigūnas.

Erdvėlaivis, kurio didžioji dalis buvo paslėpta žemėje, išsilaisvinęs iš bažnyčios apvalkalo, pakilo į atmosferą. Kartu su granito gabalais iš gan aukštai nukrito ir zombis. Jis užkaukė, kai akmens luitas prispaudė jo daug sunkumų perėjusį kūną. Varpas skausmingai sugaudęs rado savo poilsio vietą tarp negrįžtamai formą pakeitusios šventovės. Penki balti nežemiškos technologijos dariniai paliko uostamiestį. Valentinas palydėjo akimis laivus, kažin kiek metų užsimaskavusius tikėjimo kaukėmis, dabar kylančius į orbitą.

Viskas baigėsi.
Apaštalas atsipūtė.

Ir vėl sėkminga invazija, ar ne Valeor? – džiugiai tėškė bažnyčios kiemely atsiradęs skarmaluotas vyrukas. Atrodė šiek tiek jaunesnis už Valentiną, o ir barzda ne tokia ilga bei susivėlusi.

– Ar visi susitvarkė su savo regionais? – paklausė Valentinas, nusišypsojęs, kaip rodės, pažįstamam žmogui.

– Žinoma, buvo pranešta, jog šiek tiek problemų kilo Rusijoje, keliuose Afrikos tautose ir šiaurės Korėjoje, o aš susitvarkiau kur kas geriau nei pirmąjį kartą. Maniškiams užteko be rankų pakelti kryžių ir didžioji dalis patikėjo. Štai – jokių didesnių pastangų.

– Na, kaip naujoką belieka tik pagirti.

– Taip, dėkui, man tik įdomu, ką darysime, kai visatoje nebeliks nė vienos gyvos esybės. Kas mūsų laukia tuomet?

– Iroveli, tikėk manim, iki to dar labai labai toli. Veikiausiai tai įvyks tada, kai tu ir tavo proanūkiai bei jų proanūkių proanūkiai sėdės mūsų dievo dešinėje.

– Nesuprantu dar vieno dalyko, beje, niekas man ir nesiruošia to paaiškinti, tad gal nesupyksi jei paklausiu. – Irovelio žvilgsnis skraidė dangaus skliautu. Nors tai ne pirmas kartas, bet atrodė lyg šį reginį matąs pirmą kartą gyvenime. – Kodėl negalime kartu gabenti tikinčiųjų asmeniniais dievais?

– Pasakysiu tau, Iroveli. Visų planetų gyventojus mes aukojame savo dievui, ar ne? Tie minkštakūniai tokie naivūs, jog užtektų kelių minučių įtikinti, kas yra tikrasis jų dievas. Net pasakius, kad jie rojuje, greičiausiai patikėtų. Ir štai jeigu mūsų dievui būtų paaukotas tikintis individas, nutiktų maždaug tas pats, jei į vyno taurę įpiltum nuodų ir juos išgertum, – mūsų Viešpats mirtų.

Irovelis nustebęs bestelėjo žvilgsi į Valentiną, pirštuose sukinėjantį pakabuką.

– Nejaugi... tai jau...

– Taip Iroveli, kai tavęs dar nebuvo, mūsų Dievas apsinuodijo. Dėl tos pačios priežasties buvome priversti sukurti kitą, naują dievybę. Tiesa, dabartinis darinys tobulesnis nei ankstesnysis, todėl nieko nepraradom, – geranoriškai paaiškino Valentinas. – Telieka tarp mūsų visa tai, ką pasakiau.

– Žinoma, žinoma, – susimąstė Irovelis ir nukreipė žvilgsnį į griuvėsius, nuo kurių girdėjosi stūgavimas. – Sakyk, ką darysime su prikeltaisiais, manau, reikėtų juos pribaigti.

– Ne, lai pūva šiame rutulyje.

– Bet jie gali sukilti. Pameni, pasakojai kas nutiko Marse, kai nusprendėte tuos gyvus lavonus palikti egzistuoti?

– O tai įvyko dėl to, kad marsiečiai mus laikė dievais. Žemiečių numirėliai kitokie, jie tiki į savo įsivaizduojamą Dievą. Ne tiek liūdna, kiek beviltiška į juos pasižiūrėjus. Tikri minkštakūniai.

Irovelis prikišo prie smilkinių savo pakabutį, minutę pasiklausęs, pažvelgė į viršų.

– Na štai paskutiniai žvaigždėlaiviai skrenda į stotį, šoku į savo miesto dalį vykdyt smagiausios šio žaidimo dalies. – Irovelis išsiviepė.

– Lyginti tas primityvias gyvenvietes su juodžemiu, greit susimatysim. Beje, kaip matau naudojai nepaprastą metodą su uodega, veliau pamokysi ir mane tokią užsiauginti.

Tai taręs, ilgos barzos savininkas, Irovelis išnyko.

– Luktelk, kokią uodegą?

* * *

Zombis buvo pritrėkštas akmens luito. Praėjo viena, dvi, trys dienos, kai po ilgų ir intensyvių nemirėlio pastangų akmenį šiaip ne taip pavyko nuritinti. Griuvinėdamas ir svyruodamas į šalis, galiausiai atsistojo.

Žvilgtelėjo viršun. Nežinomosios planetos nebesimatė. Peržvelgė bažnyčios griuvenas, didesnioji dalis jų gulėjo milžiniškoje duobėje. Kažin kur toli, dar kaukė sirena. Keistas bildesys, sklidęs iš visų pusių, jau buvo liovęsis. Zombis apsižvalgė ir jo dėmesį patraukė dulkių debesys, toje vietoje, kur prieš jam nukrentant stovėjo šventasis. Ant suskeldėjusios žemės sukinėjosi driežas. Atrodė, tarsi nematoma jėga, lankstydama roplį pagal jo paties neseniai atlikto šokio judesiukus, maišė jį su žemėmis.

Priartėjęs zombis koja prispaudė driežo uodegą ir, paėmęs kumščio dydžio akmenį, lengvu rankos mostu taikliai sviedė į reptiliją, taip sutraiškydamas jo kūnelį. Iš išvirtusių žarnų zombis pirštais ištraukė kryželį, kurį Valentinas prieš tai nešiojo. Viena ranka užsikabino pakabutį ant kaklo. Šis tuo pat kartu nušvito žalsva spalva. Pareigūnas pajuto staiga jį užklupusią neregėtą galią. Jo gyslose ėmė vėl tekėti kraujas, tik šį kartą keliolika kartų greičiau. Akimirksniu pajautė, suprato, išgirdo kur kas daugiau nei būdamas žmogumi. Vidiniai balsai nemirėliui skelbė, kad jo laukia didelis darbas. Šlubčiojantis ir šiek tiek svyruojantis lavonas nukando driežui galvą ir patraukė į pietus kapinių link. Žinojo, kur eiti, kažkas jį vedė. Ir ves toliau. Po žeme ilsisi daug žmonių. O ir pagalbininkų jam reikės. Jis ras ir likusius driežus, ras juos visus.

O žmonės, jei žemėje tokių dar buvo, stebėdami gyvojo numirėlio išraišką, nebūtų numanę, ką jis galvoja, kaip jaučiasi. Ir pirmą kartą, ne tik per tris dienas, bet ir per visą savo gyvenimą pareigūnas pasijautė esąs gyvas, lyg iš naujo atgimęs. Jis išgyveno pasaulio pabaigą. O jo galvoje, su keliomis dešimtimis chorų ir simfoninių orkestrų, skambėjo garsus bei visą drebinantis "Requiem".