Sušalę medžiai, pusnyse pasvirę,
Judėt negali, laikomi šaknų,
O mūsų širdys, jausmuose apmirę,
Sustingę ilgis prarastų dienų.

Visas mintis sukaustė spąstai laiko,
Atrodo, kad rytojus neateis,
Pripildęs orą praradimo tvaikas
Mums patikėti viltimi neleis.

Širdy palikus vienišumo brydę,
Laukais nubėga stingdanti žiema,
O mes, rytojaus rojuj pasiklydę,
Pamiršome, kad baigės ši diena.