Kartais tiesiog atsibundi su keistu žinojimu, kad šiandien bus gera diena. Aš pabudau pilnas jėgų rauti metaforinius medžius su šaknimis ir tiesiog žinojau: šiandien bus ne tik geriau negu vakar,bet ši diena bus geresnė nei jau praėjusios 300 dienų po to, kai vėl įkėliau koją į gimtąjį miestą. Lyg patvirtindamas mano spėjimą suburbė durų skambutis. Gal čia tik mano vaizduotė, bet skambutis, kai tau į duris skambina paštininkas su ilgai lauktu siuntiniu, skamba visai kitaip nei kai skambina piktas kaimynas, norėdamas pranešti tau, kiek valandų ir kad laikas išjungti muziką. Kaip ten bebūtų, pirmas spėjimas pasirodė teisingas: už durų stovėjo paštininkas su mano siuntiniu. Jis gal kiek kritiškai nužvelgė mano pižamą ir netgi lengvai šyptelėjo, bet tai man nuotaikos nesugadino. Pižama yra patogiausias drabužis iš visų - kas to nesupranta, gali kaltinti tik save. Mano taip nekantriai lauktas siuntinys pūpsojo ant nutrinto ir pradeginto virtuvinio stalo. Dabar belieka nuplėšti siuntinio šarvus! Pardavėjas nepagailėjo kartono ir lipnios juostos. Neverta gadinti nagų - žirklės ir peilis perkirs tavo gynybą, siuntiny! Po daugmaž penkių minučių teko pripažinti, kad šiuos ginklus kažkas pavogė arba aš jau beveik metus gyvenu be peilio ir žirklių. Bet su kuo aš tada karpiau nagus ir pjausčiau kumpį? Abejodamas žvilgtelėjau į šaldytuvą: jokio kumpio ten nebuvo. Peilio taip pat. O mano nagai irgi visai tvarkingi... Vienintelis logiškas paaiškinimas: Justas penktadienį nušvilpė mano peilį ir žirkles dėl jam vienam suprantamos priežasties. Visi kiti paaiškinamai būtų per daug keisti. Velniai nematė, lipnią juostą pradrėksiu šakute, o jau toliau nagais ir dantim į pergalę! Vos spėjus įbesti šakutę į siuntinį, linksmą dainelę užplėšė mano mobilusis. Siųsdamas nieko nekaltam aparatui keiksmus, pakėliau ragelį:
- Alio, laikas ne visai tinkamas.
- Labas, seni, laikas gal ir netinkamas, bet pasikalbėti mums būtina.
- Jovarai, čia tu? Šimtas metų, brolau!
- Žinau, todėl ir pagalvojau,kad pats metas susitikti ir pasikalbėti.
- Ach, senas topoli, mielai, bet ką tik gavau siuntinį ir dar nespėjau atidaryti.
- Na tai atplėšk tą siuntinį, Simai,  ir susitiksime už pusvalandžio. Tikiuosi, atsimeni tą kavinukę prie „Maksimos“?
- „Nomedos arbatinė“ netoli Jablonskio gatvės?
- Vieta ta, bet savininkė pardavė kavinukę. Dabartinis pavadinimas „Beržo paaunksmė“
- Na tai iki greito!

  Šiek tiek raukydamasis pabandžiau prisiminti, ar tarp manęs ir Jovaro liko  kokių neišspręstų ginčų. Lyg ir išsiskirstėme taikiai, bet namo mane nešė apsvaigusį nuo brendžio ir gražios vasaros, o ir metų praėjo daugiau negu norėtųsi tikėti. Atsidusęs numečiau šakutę: eidamas link kavinės nusipirksiu žirkles ir peilį, juk vis tiek teks sukti pro Norfą...
  Į kavinę atvykau pačiu laiku: Jovaras jau užsakinėjo arbatą, o žavi šviesiaplaukė padavėja niūriai spoksojo į juodai melsvą mėlynę po Jovaro kairiąja akimi. Kai kurie dalykai tiesiog nesikeičia: Jovaras savo keistu humoru atrodytų pačiu savo būvimu patalpoje sugebėdavo sukelti muštynes, kurios pavirsdavo miesto legendomis.. Ach tu, senas karatiste;
-   Topoli, man mėtinės arbatėlės paimk!
- Jau beveik pietūs, maniau, norėsi trejeto alaus bokalų sustatytų į gražią eilutę!

  Apibendrinant mes apsikabinome, plekšnodami viens kitam per nugaras ir murmėdami visokias banalybes, o aš užsisakiau metinės arbatos. Padavėja šiek tiek pralinksmėjo - malonu šio pasaulio niūrybėje išspausti tikrą nuoširdžią šypseną. Kurį laiką tiesiog keitėmės informacija apie buvusius  klasiokus bei pažįstamus ir šiaip miesto veikėjus. Deja, Jovaras turėjo pasukti pokalbį neišvengiama linkme:
- O ką pats veiki? Pamenu kažką apie darbą archyve.
- Vis dar dirbu archyve, bet dabar atostogauju.
- Beveik metus? Geras darbas, kad man tokį...
- Ne visai. Matai, oficialiai vedu derybas tarp Lietuvos Valstybinio Archyvo ir mano archyvo Vokietijoje.
- O dėl ko deriesi?
- Dėl kažkokio alchemiko užrašų vokiečių kalba. Mikaelio Maerso laboratoriniai užrašai, kažkas tokio...
- O iš kur Lietuvoje to Maerso užrašai?
- Va čia jau būtų beveik įdomu. O tu, Topoli, kur lenki šakas?
- Na, nusprendžiau įgyvendinti seną svajonę. Žinau, sunku patikėti, bet aš policininkas!

  Kartais išgirsti tokių keistų dalykų, kad vienintelė įmanoma reakcija - karštas skepticizmas:
- Tu turbūt laikai mane visišku idiotu! Niekas neimtų tavęs dirbt į mentinę! Be to, nuo kada tai būtų tavo svajonė? Tu gi pūsdavai žolę pintinėmis!
- Ko tu rėki kaip nesveikas? Gi viešoj vietoj esam!
- Atleisk, bet parodyk savo tarnybinį ginklą ar kokį pažymėjimą - kitaip nepatikėsiu.

  Tikrai tikėjausi, kad Jovaras nusijuoks ir pasakys, kad dirba kasininku Norfoje . Deja, Jovaras iš po juodo švarko skverno iš rudo odinio dėklo ištraukė man puikiai žinomą  „Glock 17“:  dvejopo veikimo spyna, daug šovinių, garsusis nuleistukas  gaiduke... Šaunus ginklas. Vienintelė prietaiso klaida - jo operatorius.  Bet yra tiesų, kurių geriau nesakyti, bent jau blaivia galva;
- Aš ir nežinojau, kad policininkai apsiginklavę glokais. Maniau, vis dar rusiški „Makarov“ tebėra madoj.
- Baik juokus, nėra kvailesnio ginklo už tą rusų „makaroną“, o dar pagalvok, kad pusę amžiaus „makaronas“ atitarnavęs. Jeigu pas mus nuovadoje mėtosi,  praeis ir fantazija tokį ginklą naudoti.
- Žinau, mane tik stebina, kad  rado pinigų šitam persiginklavimui. Keistoka, bet ne viską spėja privačiom viloms išvogt.
- Stebuklų būna net ir pas mus...

  O diena prasidėjo taip šauniai... Bet vos tik koks stebuklas suteikia tau trumpą pertraukėlę nuo nykios depresijos, viskas vėl prasideda nuo pradžių. Visi vagys,kyšininkai ir banditai. Šiaurės Korėja užmes ant mūsų atominę bombą - jei ne šiandien, tai rytoj. O jeigu ne jie, tai kokie kiti. Geriausiu atveju kažką blogo planuoja rusai. O realiausiu atveju po šimto metų kokie vokiečių archeologai baltomis kelnėmis rausis po žemę ir rinks įrodymus apie išnykusią lietuvių tautą.  Tokios tokelės - apie ateitį išvis geriau negalvoti. Apie praeitį galvoti išvis beprasmiška, o dabartyje nieko ypatingo nerasi:
- Žinai, gal tikrai išgerkim ko stipresnio nei arbata?
- Simai, saulė dar nenusileido, gal luktelkim dar trupučiuką?
- Žinai, pamenu, kai vieną kartą atlupom butelį viskio, o saulė kilo - nuostabi aušra graži kaip pats viskis...
- Pats pagalvok, kiek laiko jau praėjo. Amžius nebe tas laistyti viskį iš ryto...
- Man atrodo, amžius bus visada tas, jeigu patys tuo tikėsime.

  Jovaras nusileido, nes jis buvo ir bus naivokas geraširdis, kuriam sunku sakyti „ne“.  Viskis pasitaikė visai neblogas, nors pavadinimas man ir nieko nesakė. Nauji kavinių pavadinimai, naujas viskis ir galų gale viskas taps taip prakeiktai nauja, kad liks tik pradėti visus sakinius štampuota fraze: „Anksčiau viskas buvo geriau“. Visa žmogaus egzistencija - vienas ir nesibaigiantis marazmas.. Daviau ženklą padavėjai atnešti dar du. Ji linktelėjo ir nuskubėjo link baro kaukšėdama juodais kulniukais. Įdomu, ar ji paprasčiausiai darbšti mergina, dirbanti visas pamainas iš eilės, kad galėtų sumokėti nesibaigiančių mokesčių laviną ar tingoka gražuoliukė, bandanti sužvejoti vyruką su pakenčiamu kapitalu. Kokie bebūtų jos motyvai po darbo, jos pėdos vis tiek kruvinos. Pasekmės visada skausmingai realios, priežastys - tik dūmai karštą vasaros dieną. Sumurmėjau Jovarui slėpti jo tarnybinį ginklą.  Dar betrūko iškviestos policijos dėl policininko ginklo...

  Padavėja atkaukšėjo su gėrimais ir nusišypsojo - dabar jau profesine šypsena.Šaukštai po pietų - ji pastebėjo ginklą atnešdama pirmąsias dvi viskio taures. Ach, kad Jovaras neturi smegenų ir užmiršo ant stalo padėtą ginklą, dar suprantama. Bet kur buvo mano protas?
- Hmm, dėl ginklo - jis dirba policininku. Tarnybinis ginklas, nereikia jaudintis.
- Aš ir nesijaudinu. Man buvo aišku, kad pistoletas tarnybinis. Gi standartinis mentinės ginklas- „Glock 17“ . Nors, mano nuomone, „CZ 75“ buvo ir bus geriausias ginklas
- Gal jūs studijuojate kriminalinę balistiką?
- Ne, tik šiek tiek domiuosi ginklais.
- Atneškit dar kokių keistų kokteilių su skėčiukais.
- Kaip pageidausite. Aš, beje, Laura...

  Ji vėl nukaukšėjo ir man teliko stebėtis, ar kada išvis  buvo moterų, bijančių pelių ir kurios iš nemažo nuotolio nesugebėdavo nustatyti ginklo markės ir modelio, Jovaras vienu mauku išlenkė savo viskį ir atsiduso:
- Vieną dieną aš tikrai ką nors suimsiu už žodžio „mentinė“ vartojimą.
- Jovarai, baik, ji gi neturėjo minty nieko blogo.
- Taip, bet ji įrodo vieną dalyką - moterims mūsų visai nereikia. Jos viską žino geriau ir negali mums palikti tos menkos vyriškos sferos, kuri dar liko.
- Galėčiau suabejoti, ar tai grynai vyriška sfera, amazonės..
- O kur dar Ksena, karių princesė!  Simai, aš noriu su tavim  pasikalbėti velniškai rimta tema, bet nežinau, ar galiu tavim pasitikėti.
- Velniai žino, negaliu tau duoti jokio rimtesnio atsakymo, nes nė nenumanau, ką ruošiesi ar nesiruoši man papasakoti.
- Na gerai, papasakosiu, bet tylėk kaip kapas, kaip žuvis šaldymo kameroj, kaip akmuo tvenkinio dugne...

  Laura grįžo su dviem kokteiliais Martini taurėse: skystis atrodė nesveikai ryškiai žalsvas, ant viršaus citrina ir mano mėgstami skėčiukai. Nemėgstu kokteilių serviruojamų su skėčiukais, bet tie mini skėčiai atperka viską - jie tiesiog žavūs. Siurbtelėjau žalsvojo kokteilio - ne taip jau ir blogai. Jovaras lyg limonadą susivertė savąjį. Dabar jis jau prisisiurbė pakankamai drąsos... Jovaras sumosavo rankomis lyg šaukdamasis dievų malonės ir padėjo:

- Taigi, man paskyrė pirmą rimtą bylą. Jau keletą metų gaudžiau smulkius narkomanus ir menkas siuntas. Žinau, ironiška, bet susikišk tą ironiją, kur saulė nešviečia. Mane tiesiog užkniso. Vieną kartą netgi teko suimti Justą dėl poros gramų žolės. Kodėl jis negali pūsti namie kaip normalūs žmonės?
- Jis revoliucionierius, nepripažįstantis kompromisų. Bet kokia ta rimtoji byla?
- Mane pervedė į žmogžudysčių skyrių - pats paprašiau. Gal tai buvo klaida? Kaip ten bebūtų, pora mėnesių dokumentai, adatos šieno kupetoj ieškojimas - tas pats mėšlas. Bet va, praeitą trečiadienį pirmą kartą tikra, dar karšta byla ir pirmas mano lavonas.
- Aš irgi būčiau apsivėmęs - nieko tokio...
- Aš nevėmiau, bent jau nusikaltimo vietoj... Ne tame esmė. Atrodo, viskas paprasta, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Marija Jancienė nuomavo butą Jolitai Auksiūnaitei. Jolita A. guli negyva sukniubusi ant kilimo kraujo klane.
- Sprendimas - Jancienė pasiuntė Jolitą anapilin. Jancienė turėjo raktą ir galėjo netikėtai užklupti Jolitą. Motyvas  pusė metų nemokėta nuoma.
- Man tokių minčių irgi buvo kilę, bet Jancienė yra gana senyvo amžiaus ir labai prastai mato...
- Gal ji buvo perėjusi KGB karinį parengimą? Iš kur mes žinom, kad jos pavardė tikrai Jancienė?
- Ji vaikšto pasiremdama lazda! Simai, susikaupk!
- Jancienė, aišku, pirma rado auką. Kaip jau pats supratai, ji turi raktą, o ir nuoma vėlavo, nes Jolita jau niekam nebegalėjo sumokėti.
- Pirma taisyklė - ieškokime moters! O gal geriau vyro! O gal netgi abiejų lyčių partnerių. Vieno draugo ir vienos meilužės!
- Nežinau dėl meilužės, bet draugas tikrai  yra. Jo nuotraukų pilna visame bute, aukos kompiuteryje pilna nuotraukų su pavadinimais „Jolita+Saulius“.
- Padarysiu Erkiulio Puaro vertą išvadą: mūsų įtariamasis vardu Saulius.
- Nežinau, ar jau galime jį laikyti įtariamuoju. Matai, Jolita A. buvo ne tik subadyta peiliu. Žudikas gana nemokšiškai bandė nukirsti jai galvą.
- Iš vienos pusės galime sakyti,jog tai per žiauru, kad būtų ginču tarp porelės - nuvažiavimas nuo visų proto bėgių. Bet gal toks klaikus nusikaltimas gali kilti iš aistros ir pavydo?
- Kaip ten bebūtų, reikia surasti Saulių. Jancienė nieko nežino apie auką. Visiškai nieko - mergaitė moka nuomą ir gerai. Kur žmonių protas ar bent įtarumas?
- Laikai sunkūs, mokesčiai už šildymą dideli - ta Jancienė imtų nuomą ir kruvinais banknotais.
- Deja, tu teisus. Su komanda iškratėm butą. Maniau, geroji mergaitė stumdė koksą ir laimingai gyveno iki kol užsirovė ant labai pikto kliento.
- Neradai nė trupinio ar ne?
- Nieko. Ir aš turiu omeny - aukos butas pustuštis. Šaldytuvas beveik tuščias - du buteliai mineralinio ir tiek. Jokio kokso, jokių kitų nelegalių medžiagų, ginklų - visiškas nulis. Netgi baldai - ir tie Jancienės.
- Prostitucija - va tam nereikia jokių medžiagų.
- Didieji protai mąsto vienodai. Tai gi aš paklausiau Jancienės, kuri gyvena paveldėtame bute priešais, ar mergaitė vedė kavalierius.
- Jancienė patvirtino, kad auka buvo davusi skaistybės įžadus?
- Ne, bet mergaitė buvo rami ir mandagi. Tik retkarčiais garsiai leisdavo muziką ir gėrė vyną su drauge, Kapliauskų anūke.
- Čia ta pati Jancienė, kur prastai mato?
- Ta pat,i smalsumas - stipri galia. Kapliauskų anukė pasirodė besanti Eglė iš dailės mokyklos antro kurso.
- Čia ta pati, kur svajojo būti garsia dailininke ir gyventi Paryžiuje?
- Ta pati rupūžė - dirba kasininke Norfoje.

  Aš tiesiog turėjau nusikvatoti ir nubraukti ašarą už tuos, kurių svajonių ir pretenzijų lygis toks velniškai per aukštas. Bet „Norfa“mus visus pavers rimtais ir praktiškais. Vis dar juokdamasis sugraibiau kišenėse lapelį ir pakeverzojau savo mobilaus numerį. Baigęs lengvą atminties mankštą, pridėjau prie numerio užrašą - aš Simas, gerai atrodantis archyvo asistentas, o svarbiausia, aš ne mentas. Tada beliko įmesti šią žinutę į tuščią taurę. Mano prastai nusiteikęs mentas iš vidinės švarko kišenės sugraibė aplamdytą cigaretę ir keikėsi nerasdamas žiebtuvėlio, kurį vis nušvilpia negeri prieš rūkymą nusiteikę troliai. Laura elegantiškai pridegė savo chromuotu žiebtuvėliu su išgraviruotu anarchijos simboliu. Ji vikriai nunešė taures ir man teliko stebėtis jos greičiu prisiminus jos aukštakulnius. Jovaras išpūtė dūmų debesį ir toliau varė savo;
- Eglė taip nežinojo labai daug. Jolita lyg ir mokėsi universitete Anglijoje, bet Eglė nežinojo smulkmenų. Saulius lyg ir gyvena Šiauliuose: būsimas inžinierius, o gal architektas...
- Eglė niekada neišsiblaivo ir jai svarbiausia, kas moka už vyną.
- Būtent, taigi nusprendžiau kreiptis į Jolitos tėvus. Menka viltis, bet pamaniau, gal jie žinos, kuo Jolita užsiėmė.  Paskambinęs Kazio Auksiūno numeriu, kurį man davė nuovados kompiuterastas, sužinau, kad Kazys neturi jokios dukters.
- Viso labo klaviatūros pianisto klaida?
- Nesvajok, tas mūsų kompiuterių žmogus ėmė rėkti,kad Lietuvoje egzistuoja vienas Auksiūnas ir tai jau minėtas Kazys.
- Taip aš pradėjau žaidimą „Gal pažįstate Jolitą ir jos tęvelius“...
- Išgalvotas vardas!
- Deja, ši mintis man nešovė į galvą, nes bute radau Jolitos pasą ir identifikacijos kortelę su šituo pseudonimu.
- Suklastoti dokumentai - kuo toliau tuo...
- Būtent, aš nesuprantu, kas ,po velniais, čia vyksta.
- Gal vis dėlto žudikas - Saulius ir viskas paprasčiau nei atrodo?

  Mūsų bendrą sutrikimą sutrikdė Jovaro mobilaus vibracija. Jis burbėdamas ir žlibindamas perskaitė gautą SMS žinutę.Jovaro veidą nušvietė šypsena:
- Saulius nuovadoje pas šiauliečius.
- Jie jam pasakė, kad Jolita paliko šį pasaulį?
- Ne, aš turiu pamatyti Sauliaus reakciją.
- Kaip tu nuvažiuosi į Šiaulius? Už vairo gi nesėsi...
- Kaip senais laikais Justas pabus vairuotoju...