Ar jaučiuos nebyli, jei žodelių tu man nepatrupini?
Mudu jungia dabar amžina daugiaprasmė tyla.
Ar aš skundžiaus kada? Ar buvau sopę keliantis rūpestis?
Ar tiškau į tave lyg į uolą banga nešama?

Kur žiūriu, ten — ženklai, apie bendratį giedrą bylojantys.
Juos skaitau kaip eiles tarp berimstančių tvinksnių širdies.
Ar skęstu darbuose? Ne, link tikslo keliauju be poilsio
Ir iš anksto džiaugiuos, kad velėna žalai užsities

Ant kukliausios buities, kad nelįs į akis ir į sąmonę
Mūsų laikas vaikams, kad sau kelią jie rinktis galės.
Alkį savo jausmų ir sapne užganėdint įmanoma —
Aš lig šiol kupina, nes prie meilės gavau prisiliest.

Juk ir gruodžio nakty prisimint nesunku mūsų vyturius,
Iš po šerkšno plaukų skruostus nutvieskia kraujo žara.
Mano žvilgsnio gelmėj tu užsižiebi kviečiantį žiburį —
Net anapus būties mano sielą bus lengva surast.