Savą laimei sparnus intaisiau
Lakymui par laukus ir miškus,
Kur  nėr kelių ir nekyšą radyklas –
Nepaklysiu ir be jų.
Vis pirmyn ir nę žingsnią atgalias,
Par gyvenimą ratų nesustodamas.
Brakšt – brakšt!
Laiką krumpliaratis supurtą dūšių,
Laimę klimpsta begdama
Par nusėdusias dulkes,
Tynoj, kur nuskendą protevių balsai,
Neatlaikį umžinybes virsmą.
Ne, nesustok!
Da neišsipildę svajones,
Neperajau ainių prisakymų takų
Ir nepalikau žymes , kad ašei čia buvau.
Lėk, tu visiškai jauna.