Sapnavau, kad kabau ties plačiai išsižiojusia praraja,
Neturiu pinigų, bet klajoju prekybos centre,
Kad gūžiuos apkasuos, puola priešai, o man baigės parakas,
Kad vaikai dar maži, bet neišgaliu būti kantria.
Jei kasnakt kankinuosi, kokia aš esu šiam gyvenime?
Nei saugi, nei linksma, nei taikinga, nei meile dosni?
Kam diena iš dienos bandos rūpesčių sąmonėj ganomos?
Kaip tulžinga kančia savo lizdą susuko many?
Bepigu būtų zirst, kad ir tas, ir anas buvo kaltas,
Kad esu tik auka, realybės pakeist negaliu.
Nevertai, nepelnytai atbudusi džiugesio alkstu,
O dienos vidury nemaldau pailsėti vėlių.
Jei neliko ribų, atlapoti į pragarą vartai,
Ar tikėtis galiu, kad velniai neteplios degutu?
Juk grynais — savimi — mes kiekvieną akimirką perkam.
Reikia valios maldoms — vėl atgausiu ramybę naktų.
Juk stokoju nedaug — suvaldyt audrą savo stiklinėj,
Teks išpilti drumzles, susikaupusias iki kraštų
Ir be pėdsakų dings iškankinę košmarai naktiniai,
Kuriuose kažkodėl savo laiką auksinį gaištu.