Kai smaragdinem lepsnom
Žegnodamas medžių viršūnes,
Morei paraštas laužas prabyla,
Kad pasveikintų pavasarį
Su nauju ažgymimu,
Braidau pa paskutinį sniegų,
Gaudydama slydų takelia vingį
Kuždančiam varveklia tirpimi.
Meliodijaj armoškas
Visų kojas pasdabinį
Skirtingam kelnių klešnem
Ir čiganiotes žodžiai
Saldumu na jas ležuvia
un tavą runkas likimu.
Skumba džiaugsmas
Dušej tava ir mana
Spalvom ir žodžiais,
Išnešiotais senalių lūpam,
Tirpdą žemas drabines gėlas.
Nu ir kas, kad rūnas pakeitę raidęs,
A pavasariui vistek murkia senovę,
Su nublukusiu žiponu,
Su apiplėšytais skvernais
Ale vis da gyvom šaknym.
Dūksta ažugavų velniokai
Ir kvėpja blynai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-02-13 22:14:34
Tarmiškai gražus, anot Kadagio, eilėraštis ;-)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-02-12 19:48:52
O, labai į temą, plius dar tarmiškai. Geras :)
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2013-02-12 18:40:28
Su nuotaika toks, tik kodėl ne konkursui?
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-02-12 13:43:23
Sodrus ir vaizdingas kūrinys.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-12 13:09:42
Labai gražu, patiko.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2013-02-12 11:20:52
"Nu ir kas, kad rūnas pakeitę raidęs,
A pavasariui vistek murkia senovę"
Tikra teisybę.