Vakaras. Aš, nors ir savo namuose, jaučiuosi ne visai drąsiai ir užtikrintai, nes yra svečių. Jų aš nepažystu. Ant svetainės stalo prikrauta užkandžių, vaisių, sulčių man bei sesei ir butelis kitokio gėrimo suaugusiems. Netrukus mama, lyg kokia padavėja, ant rankų susikrovusi vos ne dešimtį lėkščių, atsargiai atneša pagrindinį patiekalą. Tai didokas kepsnys su sūriu, bulvių košė ir mamos firminės salotos. Skaniai pavalgę suaugusieji šnekasi apie kažką nelabai suprantamo, o mes su sese sėdime kamputyje sofos ir lyg vogčiomis valgome violetines vynuoges. Atkreipiu dėmesį, jog tėvai jau pradėjo kalbėtis rusiškai. Vadinasi, dar prisimena, kad svetainėje esama ir vaikų. Ankščiau mane tai erzindavo ir aš svajodavau, kad kai mokykloje pradėsiu mokytis rusų kalbą, pritapsiu prie suaugusiųjų. Pasirodo, nė velnio. Jie vis dar slepia. Man su vyresnėle belieka tik apsimetinėti ir pusę ausies klausytis tų uždraustų kalbų.