Netrukus po Nastutės ir Viktoro kivirčo vieną sekmadienį po pietų į vienkiemį atvažiavo Anzelmas su tėvu. Kiek pasėdėję, pasišnekėję, jie visi lyg pritrūko kalbos ir Anzelmo tėvas, nieko nelaukęs, prabilo apie reikalą.
– Atvažiavom ne šiaip sau pasėdėt, o norim rimtai pasikalbėt, – taip jis pradėjo kalbą, – ar nevertėtų mūsų vaikams baigti pradėtas, bet taip kvailai nutrūkusias vestuves? Anzelmas apie kitas mergaites negalvoja, jam tik Nastutė rūpi. Na, o ji pati per tiek laiko gal pamatė, kad apsiriko, gal apsigalvojo ir, jeigu tik sutiktų tekėti, Kalėdom iškeltume vestuves. Jau tada, kai buvo sutarę, matyt, tiko vienas kitam. Kad ne tas atsitikimas, jau ir anūkų būtume sulaukę... Bet nėra vėlu ir dabar. Abu jauni, gražūs, pralinksmins dar jie mus senius, dar ne vieno anūkėlio sulauksime, – pajuokavo tėvas ir tęsė toliau. – Kaip matosi, kaimynas jau pradedi atsistot ant kojų. Trobesiai atstatyti, viskas savo vietose. Po vestuvių Nastutė ateitų pas mus, o jums dviem pasilikus, būtų lengviau pragyventi iš nuomos. Aišku, ir mes padėtume... Truks čia prabėgti tie keli meteliai ir tavo ūkis vėl gyvuos. Norėsi – dirbsi vienas, norėsi, susijungsim kartu. Šiaip ar taip mes dar pagyvensim, nepražūsim... O kas svarbiausia, kad mūsų vaikai sulauks gero gyvenimo, – išdėstė žmogus, matyt, jau ne kartą namuose aptartą ir apšnekėtą reikalą.
– Mes su motina, žinoma, kad nesipriešinsime, bet čia kaip jau Nastutė pasakys, – aiškiai patenkintas atsakė Šantas. – Aš nei tada, nei dabar jai nenurodinėsiu. Kaip ji pasakys, taip ir bus. Jos valia.
Nepasakysi, kad Nastutei tas pasiūlymas buvo didelė staigmena. Anzelmo lankoma, anksčiau ar vėliau ji tikėjosi to sulaukti, bet, įsimylėjusi į Viktorą, į viską buvo numojusi ranka. Dabar gi supratusi, kad su Viktoru viskas baigta, kad jis įsižeidęs ir pasipūtęs, Nastutė vis mąsto:
„Negi imti jo atsiprašinėti? Ir nuo ko reikėtų viską pradėti? Ar įtikinėt, kad myli ir ištekėt už jo per Kalėdas, kaip jis ir kvietė? Na jau ne. Jeigu tekėt, tai tik už Anzelmo. Tekėt už jo visais požiūriais geriau. Vaikinas mano metų, iš visko matyt, kad mane myli. Netoli vienas nuo kito abu ūkiai, galima būtų kada nors sujungti... Pagaliau man irgi nebe jaunystė. Jeigu neištekėt už vieno arba už kito dabar, tai vėl reikėtų laukti piršlių... Negali žinot, kiek tai užsitęs... O, be to, žemė dešimčiai metų išnuomota. Pakvailiojau, ir gana. Reikia rimtai susirūpinti gyvenimu...“
Neilgai galvojusi, Nastutė sutiko.
Kalėdoms Šantynėje vėl vestuvės.
Po teisybei tai čia vestuvių kaip ir nėra. Pasiruošta labai kukliai, tik pavaišinti muzikantus, pajaunius ir išleist jaunuosius į bažnyčią. Visas vestuvių balius pas Anzelmo tėvus. Ten tai jau ruošiasi atšvęsti kaip reikiant sūnaus vestuves. Ruošiasi prideramai priimti marčią į savo namus, tuo labiau kad ji labai jau geidžiama ir laukiama ne tik jaunikio, bet ir jo tėvų.
Ir kurgi ne. Po gaisro dviejų valakų ūkis jau pradedantis atsigaut, Nastutei vienai priklauso. Seserys seniai atidalintos, ji viena paveldėtoja. Kas nenorės tokios pasogos? Tiesa, kai aną kartą išardė vestuves, tėvai labai pyko ant Nastutės, bet, kai jau praėjo tiek daug laiko, tai viskas lyg ir pasimiršo. Dabar kaip nieko nebuvę... Ir prieš žmones gražiau... Nebeturės ko šnekėti.
Per visą tą laiką, kol ruošėsi vestuvėms, iki pat šliūbo dienos Nastutė kažkodėl nejaučia didelio džiaugsmo. Ji pasimetusi, išsiblaškiusi, lyg nesava. Ją graužia sąžinė, jaučia, kad daro ne tai, ką turėtų daryti. Daro lyg nusikaltimą...
Buvo taip gera – ji taip troško Viktoro, kuris neapsakomai traukė jos širdį ir atrodė nepasiekiamas. Kaip miela ir tai, kad jos jausmas neliko be atsako. Atrodo, ko daugiau reikia? Ar gali būti didesnė laimė?
Kaip gi čia tada įvyko, kad ji išteka ne už jo, o už Anzelmo? Negi nesuprato, kaip myli ją Viktoras? Kodėl gi jai nei iš šio, nei iš to šovė į galvą, kad jam reikia ne jos, o jos ūkio?
Apsėdo kažkokia kvailystė, kuri įskaudino ir pažemino niekuo dėtą mylimą žmogų... Jis ir pasitraukė... Kiekvienas save gerbiantis vyras būtų taip pasielgęs.
Ką dirba, kur eina, Nastutė vien apie tai galvoja. Kiek ilgai ji dar svaičios apie Viktorą, jeigu jau šiandien išteka? Kiek turės praeiti laiko, kol jį užmirš? Gal metai, gal dveji?.. O gal nepasimirš visą gyvenimą?
Nastutė balta suknia eina į kamaraitę pasiimti rūtų ir kaip tik tuo pačiu metu, išėjęs į priemenę ir uždaręs paskui save stancijos duris, atsisuko Viktoras. Jį pamačiusi Nastutė nebeištvėrė – pribėgo, apsikabino kaklą ir ėmė bučiuoti.
Viktoras iš netikėtumo žengtelėjo atgal, minutėlę tvardėsi, lyg svarstė, o paskui apglėbė merginą ir, prisitraukęs  prie savo krūtinės, pats ėmė ją karštai bučiuoti.
Įsiaudrinę, kaskart vis arčiau glausdamiesi vienas prie kito, viską užmiršę pasaulyje, jie aistringai bučiavosi ir ne tuoj pastebėjo, kai, eidamas iš lauko į pirkią, Anzelmas atidarė duris.
Pamatęs juos, vaikinas taip ir sustingo tarpduryje. Priblokštas tokio reginio, jis net nepajėgė pajudėti iš vietos ir stovėjo kaip įbestas tol, kol, pagaliau jį pamatę, Nastutė ir Viktoras atšoko vienas nuo kito.
Anzelmas dar pastovėjo  ir, tik praėjus pirmam jį taip sukrėtusiam įspūdžiui, pagaliau uždarė priemenę abejingai, neištaręs nė žodžio, praėjo pro juos ir nuėjo į pirkią.
Susiradęs prie durų kabančius savo kailinukus, apsivilko juos, užsidėjo kepurę ir kreipėsi į sėdinčius už stalo jaunuolius.
– Vyrai, važiuojam namo. Mums nebėra čia ką veikti. Aš palauksiu kieme.
– Viešpatie?! Kas atsitiko? – prišoko prie jo išsigandusi Šantienė. – Ar vėl susipykot?
– Klauskit Nastutės, tegul ji pati pasako, o dabar sudiev, – ir taip atsisveikinęs, išėjo.