Vasario 10 d.
Iš nieko padarau tragediją. Dėl smagumo, įdomumo keliu scenas, tikėdamasi, kad tas paglostys mano savimeilę. Pasirodo tas žmogus nihuje to daryt nesiruošia. Durnas jis, durnas. O ir pati neprotinga, jog vardan kažkokio nepaaiškinamo noro, jog mane paglostytų, ieškau pripiskių. Gliučina, kai po tokių emociškai traukiančių visas vidines jėgas dramų esu priversta jaustis lyg pusiau mirus. Mirus iš vidaus. Ir keista, jog niekas nuo to negelbsti.
Teisingai jis sakė, jog „nevertinu to, ką turiu“. Aišku nevertinu, o tu vertini? Vertini. Na ir kas. Pasirodo sutikau žmogų, kuris savo dvasine ir psichine padėtim sugeba atremti manąja. Turbūt perpranta tas visas erezijas. Šūdas sakyčiau. Taip negerai. Išeina, jog nepasiduos mano įtakai ir taip greit nepalūš kaip kiti. Jau teko patirt, jog šį kartą, ginklą atsuktą mano pusėn daug sunkiau perkreipti į jo. Labiausiai erzina, jog principai taipogi laviruoja su manųjų skale, nepasiginčyčiau net dėl to, jog netgi viršija normą. Nieko – ištversiu. Aišku, tversiu ir ištversiu.
Juk nepaisant visko – tai mano gyvenimas. Darau tai, ką moku geriausiai. Iš šūdo spaudžiu vašką, o gal šiuo atveju atvirkščiai. Dėl vienkartinio troškulio kažko naujo, ko gero sugrioviau savąją laimę. Bet juk sakoma, kad tikroji laimė ne tada, kai kažkas sako „myliu tave“, o tada, kai sąžiningai gali atsakyti „aš tave irgi“. O štai aš atsakau „ačiū, malonu“. Še tau ir laimė. Gal visgi ir laimė, bet vienaip ar kitaip.
Lindimas į užpakalį – nemano taktika. Nežinau ar tą supranti, bet kad ir kokį kipišą būčiau pradėjusį, vieną kartą po jo atsiprašyti pabandžiau ir užteks. Svarbiausia, jog daviau tau žinoti, kad tas vakaras buvo užpiltas alkoholiu. Tarsi taip viską ir pateisinau. Kentėsiu, tylėsiu, galbūt verksiu, tačiau laikysiuos savo. Norėjau pažaisti – pažaidžiau. Kiek per smarkiai, kaip dabar matau, bet aš esu aš, brangusis. Atleisk. Visas tas šūdas arba kitaip – mūsų likimas, mano rankose. Viską, valdau aš. Tik taisyti to jovalo imkis tu. Aš tingiu.
Žinai, šiaip jau tas šeštadienio kimaras prie kompiuterio su draugais, apsikabinus dar prieš tave buvusį, daug jaukesnis už tą vieną kartą į savaitę pasisėdėjimą tavajame BMW. Dievas mato viską, todėl suvokiu, kaip negražiai tai atrodo iš šono. Arba iš viršaus. Tačiau juk neturiu jokių garantijų, kad tu nedarai to paties ar net kažko daugiau. Tie žodžiai „myliu, gerbiu, nenoriu įskaudinti, tu vienintelė“ tokie vienkartiniai, kad kartais net vimdo. Čia yra - čia nebėra. Bet visgi kiek tave spėjau pažinti, kuo toliau tuo labiau atrodo, jog tu tiesiog per daug panašus į mane. Tad jei atsižvelgus į tai, nuoširdžiai tikiuosi, jog dabar griaužiesi nagus ir mastai kaip ką padaryti, jog viskas stotų į senas vėžes. Nenori parodyti savo susikrimtimo dėl to, jog viskas galiausiai tuoj gali iširti. Vėl ir vėl skaitai mano žinutes. Gal ištversi dieną, gal dvi, nepalaikydamas su manimi ryšių. Gal kiek vėliau atlyžus principų gniaužtams bandysi vėl kažką aiškintis, pradėti etapą kiek kitaip.
Tik Dieve duok, kad tie gniaužtai manęs nepaleistų pirmos.