Po Naujųjų metų visi vienkiemio vyrai važiuoja į mišką gaminti malkų. Išvažiuoja anksti, o grįžta vėlai ir, būdami pavargę, skuba ilsėtis.
Nastutė ne tik kad nesusitinka su Viktoru, bet ir mato jį labai retai.
Ir gerai. Kai praeis daugiau laiko, bus lengviau pasirodyti abejinga. Ir išvis ji nenori, kad Viktoras suprastų, kaip yra jį įsimylėjusi, nes neaišku, ką jis pats apie tai galvoja.
Tas prisilietimas važelyje arba tas aistringas bučinys per Naujųjų sutikimą galbūt tik jai širdyje sukėlė audrą, o jam tikriausiai tai nieko nereiškia. Juk tada bučiavosi visi. Kam reikia, kad jis žinotų, kaip ji, tą vakarą prisiminus, dūsauja. Argi ne kvailė? Praeis kiek laiko, viskas pasimirš ir bus kaip nebūta. Tiek praėjo metų po žmonos mirties, negi, būdamas toks šaunus vyras, neturėjo moterų? Kodėl iki šiol jis vienas? O gal jis yra užkietėjęs viengungis ir moterys jo nedomina?
Praėjo savaitė, kol vyrai suvežė į kiemą rąstus, neužteko savaitės, kol juos supjovė. Praėjo dar kiek laiko, kol sukapojo, sunešė malkas į pastogę ir tik tada vyrams atsirado laisvesnio laiko.
Per dieną jie šį bei tą knebinėjasi po namus, bet pavakariais, pasišėrus gyvulius, jiems lieka dar ilgi vakarai iki nakties.
Ką daryti?
Moterys visada randa sau darbo. Tai mezga, tai verpia, o susirinkę į pirkią vyrai, sėdasi aplink stalą, šnekučiuojasi, aptarinėja rytdienos darbus, kartais sugalvoja palošti kortomis ar šaškėmis. Ką daugiau veikti? Nors tokį užsiėmimą randa prie to paties žiburio.
Nastutė, atrodo, jau nusiramino, bet varstoma Viktoro žvilgsnių, vėl susidrumstė. Iš visko matyt, kad jis irgi jaudinasi. Lošdamas kortomis ar šaškėmis negali susikaupti ir vis pralošinėja. Sūnus Valdis, matydamas, kad tėvui nesiseka, iš pasigailėjimo vis perspėja.
– Pasitrauk, nes numušiu net tris.
Viktoras stato figūrėlę atgal neva galvodamas, kurią dabar pastumti, bet jam visai ne tas rūpi. Jis prisimena Naujuosius metus, mato prieš akis Nastutę ir dega noru vėl ją apkabinti.
Proga pasitaikė negreitai. Kartą vakare Viktoras, išeidamas kieman, pamiršo užsidėti kepurę ir, grįždamas jos pasiimti, sutiko į priemenę išėjusią Nastutę. Be jokių „įžangų“ jis stvėrė ją į glėbį ir ėmė bučiuoti. Nekreipdamas dėmesio į sutrikusios mergaitės pasipriešinimą, jis apipylė ją aistringais bučiniais. Bučiavo lūpas, veidą, kaklą, smilkinius, kaktą, plaukus, kaskart stipriau spausdamas sau prie krūtinės. Nastutė nebesipriešino, bet ne dėl to, kad jis bučiuoja, o bijojo, kad kas netikėtai išėjęs į priemenę, jų neišgirstų ir nepamatytų.
Kai pagaliau jai pavyko išslysti iš Viktoro glėbio, ji spruko nuo jo, prieš atidarydama pirkios duris susiglostė pašiauštus plaukus, apsitampė bliuzelę ir tik tada lyg niekur nieko įėjo į vidų.
Bučiniai priemenėje – tai jau įrodymas, kad Viktorui jos irgi reikia, kad jis jos ilgisi taip pat, kaip ir ji pati.
Nastutė laiminga, kad patinka tokiam šauniam vyrui, ir jau drąsiau žvelgia Viktorui akis. Ji dažniau nusišypso, leisdama suprasti, kad nė kiek ant Viktoro nepyksta už tokį drąsų, gal net kiek įžūloką jo jausmų prasiveržimą tą vakarą priemenėje.
**
Per žiemą daugiau tokių atsitiktinumų nepasitaikė, bet kai atėjo pavasaris, vasara, tai tų progų ir vietų, kur galima neva tai atsitiktinai susidurti, buvo kiek tik nori.
Kai nereikia nieko saugotis, jie ilgai gali džiaugtis vienas kito artumu. Nastutė jau seniai girdi, kaip Viktoras ją myli ir tie jo prisipažinimai jai itin malonūs. „Štai koks vyras ją įsimylėjo...“ Kai Viktoras paklausia, ar ir ji taip pat myli, ši prisipažįsta.
Nastutei ir Viktorui ši vasara – tai laimės laikas. Jie dažnai susitinka, bučiuojasi, kartoja, kaip myli vienas kitą ir visai negalvoja, kas bus toliau. Nastutei patinka, kad Viktoras, kai jie vienu du, elgiasi kaip jaunuolis, glamonėja ir šneka meilius žodžius, bet kitų akivaizdoje išlieka solidus ir atsakingas. Mylėdamas ją, Viktoras neapleidžia darbų laukuose, bet moka taip viską suderinti, kad nenukentėtų jų pasimatymai. Darbas jam sekasi ir atsiranda daugiau jėgų, kai galvoja apie Nastutę.
Mergina visai užmiršo, kad yra dar Valdis, kuris akivaizdžiai rodo jai savo simpatiją, Anzelmas, kuris vis ją tebelanko, yra tėvas ir motina, kurie tik ir laukia, kada jis pasipirš jų dukrai antrą kartą...
Viktoras ir Nastutė tik vienu du pasaulyje, jų meilė – tai jųdviejų paslaptis, kurios niekas neturi žinoti. Jie laimingiausi iš laimingųjų, taip netikėtai vienas kitą suradę.
Nepaprastai greitai prabėgo ši svaiginanti, pilna malonių valandėlių vasara ir atėjo ruduo – derliaus nuėmimo metas. Viktoras labai užimtas ir jie susitinka vis rečiau.
Šis derlius Viktorui jau antras Šantynėje ir, kaip matyti, bus visai neblogas. Po kūlimo išdžiovinti grūdai gabenami į Lietūkį ir skaičiuojamas pelnas. Kaip jis ir buvo numatęs, dalinai atsipirko statybos, bus iš ko sumokėti nuomos mokestį ir dar pakankamai liks jųdviejų su Nastute vestuvėms.
Taip dalykiškai viską apskaičiavęs, sulaukęs tinkamos progos, Viktoras ir pasipiršo Nastutei.
– Jeigu mes iš tikrųjų mylime vienas kitą, kodėl mums nesukurti šeimos? – apkabino jis merginą. – Darbai baigti, dabar poilsio metas. Sumainytume žiedus per Kalėdų šventes... Ar nebūtų puiku?
Nastutė iškart lyg apsidžiaugė, bet staiga susimąstė: „Kodėl taip greitai? Kodėl nepadraugaut dar kokius metelius? Argi neįdomu taip niekam nežinant, paslaptingai susitikinėti? Bučiuotis susitikus, bučiuotis išsiskiriant... Juk jis tai puikiai moka... Kodėl dar nepaslapukaut? Kiek gi jie čia kartų per vasarą susitiko, ir jau vestuvės... O kas po vestuvių? Iškart dingsta visas gražumas, svajonės ir paslaptingumas... Prasideda kasdieniškos, įprastos dienos... Juk visa meilė, visas žavumas – tai tik, kol nevedę...“
Maža to, toks skubotas Viktoro pasipiršimas Nastutei pasirodė net įtartinas. „Ar tik jis nesitaiko į ūkį? Tikriausiai nori kaip greičiau iš nuomininko tapti vienkiemio šeimininku?“
Kai tik taip ji pagalvojo, viskas atsidūrė kitoje šviesoje. Jai lyg atsivėrė akys. „Gal aš jam visai nereikalinga? Toks gudrus vilkas... Mato, kad įsimylėjau, tai kodėl nepasinaudot proga? Skuba kaip greičiau įsitvirtint, kol neapsigalvojau. Toks šaunus, toks apsukrus, žino, kaip prisiviliot... Vaizduoja mylintį... Tai tik aš taip kvailai įsimylėjau, o ne jis mane... Ar ne laikas atsipeikėti?“
– Kodėl taip greitai? – ilgokai patylėjusi, nelinksmai ištarė Nastutė, – ko skubėti? Ar negalim ilgiau padraugauti? Argi ne smagu?
– Tau, žinoma, taip, o man kaip ne kaip jau keturiasdešimt septyneri... – nusivylė Viktoras. – Garo man dar užtenka, negaliu skųstis, bet norėtųsi tikros, amžinos meilės... O kaip ją sutvirtinsi, jeigu ne vedybomis?
„Na, matai? Ar ne taip ir yra? Nebe jaunuolis, tai ir skuba susitvarkyti sau gyvenimą“, – pagalvojo Nastutė, o garsiai pasakė:
– O man atrodo, kad vedybos tau labiau rūpi negu mūsų meilė...
– Kaip suprasti? Jeigu būtų rūpėjusios, galėjau kiek kartų vesti, – pažvelgė Viktoras į Nastutę.
– Tai ko dabar taip skubi?
– Tiesiog nematau mūsų meilės ateities be vedybų. Visos meilės turi baigtis vedybomis.
– O gal nepasitaikė puikios progos? – Nastutė tiesiog erzino Viktorą. Ją papiktino toks pagyrūniškas, kaip jai pasirodė, Viktoro išsireiškimas, – pamanyk tiktai, kad tik būtum panorėjęs, tai kiek kartų...
– Patikėk, tikrai buvo, – ir Viktoras pakėlė balsą, – bet proga – tai ne meilė.
– O gal nepasitaikė tokios kvailės kaip aš? – nežinia, kas jai pasidarė, kad taip panoro įgelti Viktorui. – Vis tik čia nusimato toks ūkis pasogai, – negailestingai drėbė  ji, net pati nusigando. „Bet tegul... Žinos dabar, kad ne jis vienas toks gudruolis, tegu žino, kad ir kiti ne kvailesni“.
Viktoras suspaudė delnais smilkinius.
– Tai štai kur tu suki? – patylėjęs ištarė jis. – Kaip tu taip galėjai pagalvoti? – lyg bandė aiškintis. – O aš kvailys pagalvojau, kad mane aplankė laimė? Galvojau, kad sutikau tikrą meilę...
– Ar ne dėl to taip skubi mane vesti, kad greičiau taptum ūkio šeimininku?
Tokie Nastutės žodžiai visai sugniuždė Viktorą, bet jis greitai susitvardė ir jau ramiai, šaltai ėmė kalbėti.
– Kokio dar šeimininko? Aš ir taip čia šeimininkas be jokios tavo pasogos... – Viktoras kiek patylėjo ir ėmė kalbėti griežčiau. – Ateidamas čia planavau atstatyti ūkį ir iš nuomos turėti sau naudą, taip, kaip ir tarėmės su Šantu. Bet kodėl tu lindai į mano širdį, sudrumstei ramybę? Kas tau iš to? Man iš tavęs nieko nereikia, bet ko tu norėjai iš manęs? Aš ištversiu, ne ant tokio pataikei, tik niekada sau nedovanosiu, kad leidausi taip apkvailinamas.
– Aš irgi nenoriu būti apgauta, – jau švelniai įsiterpė Nastutė, bet Viktoras tęsė savo mintį toliau.
– Visko patyriau gyvenime, tik gaila, kad neišmokau pažinti žmonių. Pasitikėti, aišku, reikia, bet aklai tikėti negalima. Ar ne per daug skaudi pamoka? Pats suvedžiotas likau suvedžiotoju...
Nastutei nejauku. „Gal ir be reikalo aš jį įtarinėjau? Kodėl man kilo tokios mintys? Gal iš tikrųjų nori greičiau vesti, nes labai myli? Ko laukti, ko žaisti? Jeigu tai tikra meilė, tai kam tas slapukavimas, tas kvailas žaidimas? Juk suaugę žmonės esam, o ne kokie piemenys. Man pačiai jau dvidešimt septinti... O gal vis tik per didelis skirtumas dvidešimt metų?  – vėl susimąstė ji. – Bet ką reiškia tie metai, kai jis toks jaunatviškas ir energingas? Pagaliau, kuo būtų blogai už jo ištekėjus? Niekas geriau netvarkytų ūkio kaip jis. Ar neparodė tie metai, kaip nuoširdžiai jis dirba, taip, kaip sau... Tai svetimame ūkyje, o ką jau kalbėt, jeigu ūkis būtų savas? Toks gaspadorius sukurtų tikrai gerą gyvenimą, nieko man netrūktų. Būčiau ponia, už tokio vyro ištekėjus. Norint gal ir galima būtų atitaisyt tą klaidą... Jeigu tikrai myli, tai atleis man už tokį išsišokimą? Tik kažin?“
Po tokio jų pokalbio Viktoras iškart pasikeitė. Jis jau nebe tas įsimylėjęs jaunuolis, o vėl išdidus, savimi pasitikintis, aukštai pakelta galva solidus, žilstelėjęs vyriškis, kuris taip žavėjo Nastutę.