Mano mintys – užslenkantys debesėliai.
Jie lyja tiesiai į sielą.
Vieni lengvi lyg pūkas, lyg ploniausias šilkas drėkina jausmus skaidriu lietumi – ramina.
Kiti spinduliuoja varsomis – lyja žiedlapiais ir džiaugsmo kibirkštimis.
Dar kiti klampūs kaip miglos po šalnos, persmelkia šalčiu iki kaulų. Ir klimpsta siela rūke, ir šaukia šviesos nematydama.
Jie būna juodi, gauruoti, griaudėjantys ir žaibuojantys, žudantys ir kerštaujantys...
Šitiek energijos juose slypi...
Kai kurie atšliaužia kaip gyvatės pažemiu, nepastebimai. Gražiai atgrasūs įlenda į vidų, susisuka sau šlapią guolį ir gelia, nuodija.
Kartais juos priimi kaip brangius svečius, kurie nedėkingai nusiaubia tavo tvarkingą būstą.
Netgi raminamai, melancholiškai lyjantys, netgi spinduliuojantys yra pavojingi. Gali ištirpinti, gali sudeginti...
Mano mintys – mano spalvoti debesėliai. Gera būtų juos plaukiančius pro šalį stebėti, apžiūrinėti. Gera būtų spręsti, kurį įsileisti į vidų.