Antrą Kalėdų dieną buvo atvažiavęs Anzelmas pasveikinti su šventėmis. Nastutė ypatingai maloniai jį sutiko, o Šantienė kuo turėdama pavaišino. Dėkui Dievui, šiemet jau yra kuo pamylėti brangų svečią. Ji vis tikisi, kad vaikinas dar kartą pasipirš dukrai. O Nastutei Anzelmo apsilankymas lyg atsipalaidavimas, prasiblaškymas po vakarykščio ją apėmusio kvaitulio.
Ir ko ji nori? Vaikinas gražus, mielas, geras. Nastutei ir tada, kai sutiko už jo tekėti, labiausiai už visus patiko. Kitas jau seniai būtų nusispjovęs ant jos už tokį padarymą. Reikia tik pagalvot... Prasivarė jaunikį vestuvių dieną. Šitokia negarbė ant visos parapijos... O jis štai lanko, lyg nieko nebūtų atsitikę. Nepamiršta jos, visai panašu, kad ir nebepyksta.
Anzelmas pasėdėjo ilgokai. Kaip ir paprastai, pasišnekėjo, pajuokavo ir atsisveikino.
Tik išvažiavo Anzelmas, atėjo Valdis. Puikus vaikinas, gal net puikesnis už Anzelmą. Šventadieniškai išsipustęs, pasikvėpinęs. Jam kostiumas pilkas, pusbačiai išblizginti, o kelnių kantas – nors barzdą skusk. „Labai panašus į tėvą ,“ – ir Nastutei ūžtelėjo į širdį jaudulio banga.
– Važiuojam su mumis miestelin į vakaronę, – linksmai pakvietė jis, – parapijos salėje vaidinimas ir šokiai. Gali būti įdomu.
– Kad nežinau, – nežino ką daryt mergaitė, – taip šalta...
– Pašoksim – sušilsim. Bet ir šaltis juk krito į vakarą. Visai panašu į atlydį, – įtikinėjo Valdis.
– Ką, tėte, pasakysi? Ar važiuot? – paklausė Nastutė kartu lyg prašydama leidimo.
– Gali nuvažiuot, – sutiko tėvas, – su savais vaikinais iš to paties kiemo...  Kad taip su kuo kitu, neleisčiau.
Nastutė greitai susiruošė. Kol jaunuoliai pakinkė arklį, ji persirengė, užsivilko šiltą žieminį paltą, apsiavė šiltus batelius, užsigobė vilnonę skarą ir netrukus visi trys išvažiavo iš kiemo.
Nastutė ir vėl tarp dviejų vyriškių, bet įspūdis visai ne toks, koks buvo aną rytą. Ji tik džiaugėsi, kad sėdėti tarp dviejų vaikinų ir jai visai nešalta. O gal iš tikrųjų atšilo oras?
Šį kartą gražus arklys išriestu sprandu visą kelią lėkė kaip vėjas ir važelis neslidinėjo į provėžas.
Vakarėlyje buvo smagu, tik kiek per ilgai užsitęsė vaidinimas, bet, kai prasidėjo šokiai, nebuvo kada nuobodžiauti. Aplink buvo tiek daug gražaus jaunimo,  sukosi rateliai, šokiai, skambėjo dainos. Valdis nesitraukė nuo Nastutės. Ji šoko tik su juo, bet, kai per mergaičių valsą jį pakviečia kokia nors mergaitė, tada žiūrėk ir atsiranda prie jos vaikinukas iš nepažįstamų jaunuolių būrio. Kalbina ir kviečia šokti, kad ir per mergaičių šokį.
Nastutei smagu, džiaugiasi, kad sutiko atvažiuoti, norisi, kad tas vakaras tęstųsi ilgai, galėtų ir visai nesibaigti, bet šokiai tik iki dvyliktos. Dar viena polkutė ir jau po jos suktinis. Muzikantai deda į šalį instrumentus ir vakarėlis baigiasi.
Visi skuba išeiti iš salės, kol neužgesintos šviesos, o išėję, būreliais išsiskirsto į visas puses. Dar kurį laiką girdisi mergaičių juokas, klegesys gatvėje. Kai kas bando dainuoti, bet užtraukus posmą ir nesulaukus pritarimo, daina nutrūksta ir pagaliau viskas nutyla. Baigėsi linksmybės.
Parvažiavęs  namo, Valdis nesnaudžia. Kol brolis Vytas iškinkė arklį, jis pabučiavo Nastutę, o parlydėjęs iki priemenės durų, pakštelėjo ir į ranką. Padėkojo už maloniai praleistą laiką.
Baigėsi antra Šv. Kalėdų diena. Baigėsi vienos šventės, o už kelių dienų jau kitos – Nauji metai, Trys karaliai.
Ir vėl Šantų vienkiemio žmonės už to pačio stalo, už kurio sėdėjo ir Kūčių vakarą, tik tiek, kad Naujų metų sutikimas žadėjo būti kur kas linksmesnis.
Moterys ant stalo padėjo daugiau mėsiškų valgių, o Viktoras pasirūpino ir įdomesniais gėrimais bei saldainiais moterims.
Šį vakarą jis jau su kitu pilku švarku, baltais marškiniais ir žydru kaklaraiščiu – buvo tiesiog žavus. Jo abu sūnūs irgi puikūs jaunuoliai, gražiai pasidabinę, bet kažkaip nublanksta prieš Viktorą, savo tėvą. Jie daugiau stovi už stalo negu sėdi. Jaučiasi kaip stalo šeimininkai, žiūri, kad netrūktų ant stalo nei valgių, nei gėrimų. Kiekvieną paragina užkąsti ar išgerti.
Dailiai nusiskutęs, gražiai apsikirpęs, išdailinęs ūsus ir barzdelę, Viktoras toks puikus, taip moka būti šeimininku, taip maloniai apsieina su moterimis, kad sunku atsisakyti, kai pasiūlo išgerti gurkšnelį ar  pakelia arčiau saldumynus. Na, o vyrams didelio prašymo nė nereikia.
Iki Naujų metų visi šiek tiek išgėrė, pralinksmėjo, garsiau sušneko, o išmušus dvylikai, visi atsistojo, pakėlė stiklelius, išgėrė ir sveikindamiesi su Naujais visi pasibučiavo.
Pasirodo, kad Viktoras ir bučiuotis moka kažkaip nepaprastai... Bučiniai su Valdžiu po vakarėlio ir dabar su Vytu užstalėje, nepadarė Nastutei didelio įspūdžio. Draugiškas pasibučiavimas ir tiek, o Viktoro bučinys ją tiesiog nudegino.
Viktoras apkabino Nastutę, taip stipriai prispaudė prie krūtinės, kad ji savo kūnu pajuto tankų jo širdies plakimą ir ją apėmė lengvas svaigulys.
Panašiai jautėsi ir Viktoras. Jis pajuto jos virpulį ir jie tą akimirką tarsi susiliejo į vieną jausmą, kuris nutvilkė iki pat padų, o grįždamas pasiekė smilkinius.
Kai jis pagaliau paleido Nastutę iš savo glėbio, ji turėjo gerai apsidairyti, kad pataikytų atsisėsti į tą pačią vietą, iš kur buvo pakilusi.
Likusią nakties dalį iki pat ryto jos jau nebeapleido patirtas įspūdis. Užteko pakelti akis ir susitikti su Viktoro žvilgsniu, kai ją vėl užliedavo palaima, priversdama tankiai plakti širdį.
Ji jautėsi nedrąsiai, vis dar stengėsi neišsiduoti, o Viktoras tiesiog švytėjo. Jis nenuleido nuo mergaitės akių, nesivaržydamas reiškėsi visu žavumu, visus linksmai nuteikdamas, tarsi norėdamas pasirodyti, koks jis jaunatviškas, kaip moka elgtis didelėje draugijoje, koks yra visur tinkamas.
Nastutei ir be to buvo aišku, kad jis ne toks, kaip visi... Jai užteko vien to bučinio, kad suprastų, kokia jėga, energija ir grožiu apdovanotas tas žmogus.