Būtie, kam lendi į kol kas neprabudusias smegenis?
Minty kiekvienoj tavi infiltruoti žvalgai.
Kai baime sava tampu paranojikas stebimas,
Ar gali išgydyt karštieji akių pavilgai?

Ar gali pavojaus varpai nutilt neritminguose tvinksniuos?
Dreskiu nuo savęs prisigėrusius kraujo tvarsčius.
Nėra išeičių? Tvirtovę žūt būt aš apginsiu.
Kliedžiu ir karščiuoju, tačiau po vidurnakčio vis dar budžiu.

Ant kūdros su šakėmis braižau strateginį planą
Ir klausiu savęs, kam skirta paskutinė kulka?
Lengviau pasiduoti? Žvalgausi, kur prieteliai mano?
Ne vieno virš vėtrungės skiautė balta iškelta,

Ne vieno prieš aušrą vogčiomis patyliukais nusėlinta,
Ir krūptelėt tenka ties plyšusiu mūsų taku.
Vienatvė nereiškia, kad mes atidėsim šį kėlinį —
Ne veltui tiek metų aš pėdsakais laimės seku.

Žiūrėk, kas tikėjimą, viltį ir meilę sustiprino —
Pilėnų gentis glaudžia gretą už mano pečių.
Manai iš netyčių užsnūdusį kūną užtikusi?
Tursomiegis baigėsi. Pradedam vėl iš pradžių.